Šiandien Vilniuje gyvenantis Andrius Surmilavičius gerai žino savo giminės istoriją. Taip jau atsitiko, kad visa jo tėvelių ūkininkų Onos ir Jono šeima, gyvenusi jau išnykusiame Laukagalio k., netoli Paparčių (dabar – Kaišiadorių raj.), buvo darbštūs ir sąžiningi. Kažkada jie turėjo Surmilų pavardę, tačiau vėliau per okupacijas buvo sulenkinta.
Andrius Surmilavičius pasakoja, kad jo seneliai augino šešis sūnus: Praną, Stasį, Kazį, Joną, Antaną ir Motiejų.
Šeimos siekius sujaukė antroji rusų okupacija. 1944 m. vasaros pabaigoje buvo paskelbta visuotinė lietuvių mobilizacija. Ji lietė keturis Surmilavičių vaikus – Stasį, Kazį, Antaną ir Motiejų. Prie geležinkelio ir ligoninėje dirbę Jonas bei Pranas nuo mobilizacijos buvo atleisti.
Kazys išėjo partizanauti, Stasys, Antanas ir Motiejus slapstėsi tėvų sodyboje. 1944 m. spalio mėnesį pas juos atėjo Žalias Velnias su būriu vyrų. Motina ir paprašė Didžiosios Kovos rinktinės (DKR) vado Žalio Velnio patarimo. Susitarė, kad Stasys liks žemę dirbti, o Antaną (slp. Dūmas) ir Motiejų (slp. Sparnuotis) paėmė į būrį. Visi patraukė į Musninkų valsčiuje esančio Čiobiškio apylinkės.
Kazys Surmilavičius-Klevelis (g. 1918 m.) 1944 m. gruodžio 1 d. buvo paskirtas DKR štabo nariu, o 1945 m. sausio 20 d. tapo I bataliono organizatoriumi ir Vanagų padalinio vadu. Broliai Motiejus (g. 1925 m.) ir Antanas (g. 1922 m.) buvo greta jo.
Motiejus-Sparnuotis kovodamas Pigonyse susirgo, partizanai nutarė išleisti jį gydytis arčiau namų. Motiejų lydėjo Jonas Čiulada. Sutiko brolį Stasį, kuris patarė slapstytis tėviškėje. Buvo pavakarė. Atrodo, ėjo tyliai, bet pateko į kareivių pasalą. Pasivadino kareiviams Jonu Markevičiumi, tie nuvežė jaunuolį į Trakus, iš ten nudangino į frontą. Sugrįžo į Lietuvą ir pasuko į Kėdainius, kur Kelių valdybos buhalteriu dirbo brolis Pranas. Paskui savo sugalvota pavarde apsigyveno Rumšiškių valsčiaus Grabučiškių k.
Antanas Surmilavičius-Dūmas, tapo A rinktinės I bataliono „Klajūno“ būrio partizanu, suimtas 1946 m. kovo viduryje. Nuteistas, dešimtį metų kalėjo Osoblage.
1945 m. kovo 27 d. Čiobiškio vaikų prieglaudoje, kur buvo įsikūręs DKA štabas, įvyko didelės kautynės.
Tą dieną čia be bataliono vado Kazio Surmilavičiaus-Klevelio dar buvo musninkiečiai Juozas Marcinauskas-Pluta, Adomas Lapinskas-Uosis, Mykolas Tveraga-Aras, štabo ryšininkė Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera, gretimų vietovių partizanai Stasys Misiūnas-Senis, Jonas Markulis-Vaiduoklis, Česlovas Pavasaris-Milžinas. Iš pat ryto Klevelis su Uosiu atėjo pas Adolfą Bagdonavičių. Prie Neries pamatė slenkančius stribus. Vyrai pradėjo bėgti į Panerį, kad praneštų partizanams apie nelaimę. Stribai puolė iš paskos, apsupo. Klevelis žuvo netoli Rusių Rago kaimo, prie upės krante augusio lazdyno. Uosis kurį laiką sėkmingai bėgo, paskui buvo sužeistas. Nenorėdamas pasiduoti, jis šoko į ledinį Neries vandenį. Neiškilo. Stribai paliko didvyrių kūnus, mūšis tęsėsi.
Su kun. Liudviko Puzono pagalba žmonės K. Surmilavičiaus kūną kartu su Čiobiškio vaikų prieglaudoje žuvusiais J. Marcinausku-Pluta, M. Tveraga-Aru ir J. Markuliu-Vaiduokliu palaidojo Čiobiškio kapinėse, sukalę neobliuotų lentų karstus. Neries pakrantėje Adomui Lapinskui-Uosiui yra pastatytas paminklėlis.
Čiobiškio kapinėse esantis Kazio Surmilavičiaus-Klevo, Klevelio kapas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2014-03-25 įsakymu įteisintas pavieniu kultūros paveldo objektu.
Šiandien partizano sūnus Andrius Surmilavičius pasakoja, kad tėvelis Pranas (1911–1982) 1937 m. dirbdamas Kauno karo ligoninėje vedė ligoninės valgyklos virėją Valeriją Radavičiūtę. 1941 m. pasaulį išvydo jis, o po trijų metų ir brolis Giedrius.
Kurį laiką jie gyveno Vilniuje, paskui persikėlė į Kėdainius. Reikėjo mėtyti pėdas dėl brolių partizanų veiklos, vaikams apie tai ilgai nepasakojo. Baigęs mokyklą Kėdainiuose, Andrius kurį laiką mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje, tačiau jos nebaigė, grįžo pas tėvus, studijavo Kauno politechnikos institute ir Vilniaus universitete, tapo pramonės ekonomikos specialistu. Užaugino dukras Solveigą, kuri tapo gydytoja, ir Neringą, sūnų Ričardą.
Brolis Giedrius tapo diplomuotu istoriku, daug metų dirbo mokytoju Kėdainių rajone.
Iki pat Atgimimo tėvelio brolių partizanų istorija Andriaus šeimai buvo mažai žinoma. Susidūrė su skaudžia gyvenimo neteisybe, kai žuvęs dėdė Kazys Surmilavičius-Klevelis iki šiol neturi Laisvės gynėjo-kario savanorio teisinio statuso. Tik dabar su LPKTS valdybos pirmininko Vlado Sungailos ir kitų žmonių pagalba kreipėsi į LGGRTC, kad šis vardas jam būtų suteiktas.
Stanislovas ABROMAVIČIUS
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
