Šį kartą kalbiname labai talentingą ir aktyvų jaunuolį, Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos septyniolikmetį moksleivį Justiną Blažį. Vaikinas sportuoja, dainuoja, deklamuoja, dalyvauja jaunimo organizuojamose veiklose, veda renginius ir savo trykštančia energija geba įkvėpti aplinkinius. Kaip pavyksta visur spėti? Iš kur pasisemti jėgų, entuziazmo ir laiko, kurio daugumai taip trūksta?
Justinas sutiko apie tai paatvirauti mūsų skaitytojams. Gimnazistas tik dar kartą patvirtina faktą, kad kai nori – viską gali pasiekti.
-Esu kilęs iš mažo kaimelio, kuris yra ganėtinai nutolęs nuo Širvintų miesto. Aktyvi veikla prasidėjo ankstyvoje vaikystėje, nes stengiausi save išbandyti kuo įvairesnėse veiklose. Vos tik pradėjau eiti į mokyklą – nusprendžiau dainuoti. Dainuodavau seniūnijos organizuojamuose renginiuose, nes mokiausi Juodiškių pradinėje mokykloje. Baigęs pradinę, nusprendžiau keliauti mokytis į Širvintas, kur pradėjau savo sportinę ir meninę karjerą. Viso to nebūčiau ėmęsis, jeigu nebūčiau laikęsis savo gyvenimo moto: „Niekada nepasiduok ir visada stenkis būti pačia geriausia savęs versija.“
-Dažnai tenka tave sutikti įvairiuose renginiuose kaip dainininką, kaip sportininką, kaip jaunimo veiklų narį, kaip meninio skaitymo dalyvį ir pan. Manau, galima būtų vardinti be paliovos. Tad atskleisk mums šią paslaptį, kaip pavyksta suderinti visas, regis, net ne labai suderinamas veiklas? Kada skiri laiko mokslams? Gal mokyklos reikalai krenta į antrą planą?
-Viską suderinti yra labai paprasta, tiesiog reikia susidaryti kiekvienos dienos dienotvarkę. Kai veiklos yra savoje vietoje, savu laiku, tai be problemų pavyksta įgyvendinti. Tada jau tereikia turėti noro ir jėgų. O su mokslais aš niekada nesipykau, – šmaikštauja pašnekovas. Man jie visada būdavo svarbesni už užklasines veiklas, tad ir dabar, turėdamas intensyvų užimtumą, sugebu išlikti vienu iš pirmūnų. Stengsiuosi ir toliau nenuleisti kartelės, mokysiuosi dar stropiau, kad artėjant dvyliktos klasės pabaigai, rezultatai būtų kuo aukštesni, – pasižada Justinas.
–Iš kur toks kasdienis entuziazmas? Kokiais būdais semiesi motyvacijos? Ką patartum tiems, kuriems sunkiai sekasi save motyvuoti?
-Na taip, entuziazmo ir motyvacijos man niekad netrūko. Tai atsiranda iš to, kad aš noriu save išmėginti visur, kur tik įmanoma. Kai taip yra, aš kiekvieną dieną atsikėlęs žinau, kad šią dieną manęs lauks įvairūs iššūkiai, kuriuos įveiksiu, o gal ir ne. Mane motyvuoja judėjimas pirmyn be žodžio STOP. Bet didžiąją dalį jėgų bei motyvacijos man suteikia šeima. Nuostabūs tėvai, kurie visada palaiko ir skatina nenuleisti nosies. Dvi, pačios geriausios, seserys. Jos visada sakydavo, kad esu mažiausias vaikas šeimoje, pagrandukas: „Turi visiems parodyti, koks tu esi ir ką tu gali.“ Kitiems patarčiau, kad niekada nereikia nukabinti nosies, pasiduoti, jeigu kažkas nesiseka. Būtina visada sau priminti, jog ką darai, tai turi daryti gerai, kad vėliau nereikėtų gailėtis.
–Kalbant apie muzikinę veiklą, norėčiau išgirsti jūsų suburtos grupės „Name goes here“ atsiradimo istoriją. Jei neklystu, tai dvi grupės narės, kurios dainavo drauge su tavimi, šiais metais baigė gimnaziją? Koks grupės likimas? Toliau visi susitiksite ir džiuginsite dainomis klausytojus, ar kilo minčių apie grupės išsibarstymą?
-Atsiradimo istorija buvo labai įdomi, na bent jau tai, kaip aš patekau į grupę. Baigėsi pamokos, galvoju, būtų gerai nusipirkti kavos iš aparato, esančio Širvintų rajono savivaldybės kultūros centre. Laukiau kavos ir išgirdau balsą: „Justinai, ką tu čia darai, kokią čia kavą piliesi? Einame su manimi.“ Galvojau, kažką prisidirbau ir dabar gausiu velnių. Nusivedė mane į persirengimo kambariuką, o ten stovėjo pianinas ir du nepažįstami žmonės, kurie paprašė manęs padainuoti. Aišku, aš sutikau, negi man gaila. Jie užsirašė mano kontaktus ir iškeliavau namo. Tik užverdamas Kultūros centro duris pastebėjau, kad čia vyko atranka į muzikinės grupės kolektyvą. Taigi, mano atsiradimo istorija grupėje prasidėjo nuo puodelio kavos.
Grupės likimas kaip ir aiškus. Buvusias grupės nares pakeitė kitos, tad tikrai dar ilgą laiką džiuginsime savo klausytojus.
–O dabar, Justinai, pasigirk, kurios veiklos, vis dėl to, tave labiausiai „veža“ ir kokie laimėjimai ar apdovanojimai tau yra patys svarbiausi?
-Nuo penktos klasės žaidžiu žolės riedulį, nuo ketvirtos dalyvauju meninio skaitymo konkursuose, o nuo antros pradėjau dainuoti. Bet iš visų šių veiklų mane labiausiai „veža“ žolės riedulys. Iš šios sporto šakos turiu daugybe medalių, kurie man labai daug reiškia, nes kiekvienas parodo, kiek jėgų ir prakaito buvo išlieta, kad juos laimėčiau. Tačiau, jokie medaliai neprilygs tam jausmui, kuomet dėvi sportinius Lietuvos žolės riedulio marškinėlius ir žaidi už Lietuvą užsienio šalyse. Puikiai pamenu, kai prieš metus žaidžiau Lietuvos rinktinėje Turkijoje, jaunių iki 18 metų čempionate. Iki šios vasaros maniau, kad tai bus daugiausia, ką aš galiu pasiekti ir, jei noriu žaisti už nacionalinę vyrų rinktinę, – reikės gerokai paaugti bei įgyti daug patirties. Bet šią vasarą viskas apsivertė „aukštyn kojomis“, nes buvau pakviestas į nacionalinės vyrų rinktinės ir jaunimo iki 21 metų pasiruošimo stovyklas Europos čempionatams. Viskas pasisuko ta linkme, kad patekau į nacionalinę vyrų komandą tarp 18 geriausių Lietuvos žolės riedulininkų ir keliavau į Europos čempionatą, vykusį Gibraltare. Labai aukštų rezultatų nepavyko pasiekti, bet smagiausia tai, kad buvau pripažintas ir turėjau galimybę vilkėti sportinius Lietuvos žolės riedulio marškinėlius.
–Vos keleri metai ir pats jau baigsi gimnaziją. Kokia vizija sukasi tavo galvoje, kalbant apie ateities planus? Kaip paklaustų seneliai: „Tai kuo gi tapsi užaugęs?“ Kuriuo profesiniu keliu žadi pasukti?
-Šis klausimas jau kurį laiką neduoda man ramybės. Žinau tik vieną, jog tikrai nesirinksiu medicinos, nes velniškai bijau kraujo ir adatų. Nuo mažų dienų man puikiai sekasi tikslieji mokslai. Dažnai dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, tai gal ir ateitį norėčiau sieti su tiksliųjų mokslų kryptimi. Bet vis dar neturiu aiškios vizijos dėl stojimų, nors galvoje verda daugybe profesijų pasirinkimų, tačiau tos vienintelės niekaip negaliu išsirinkti. Guodžia tik tai, kad apmąstymams liko dar dveji metai. Kalbant apie sceninį gyvenimą – ateityje norėčiau jį pratęsti vedant renginius ar dainuojant su grupe. Visą tai renkuosi todėl, kad negaliu ilgai išbūti vienoje vietoje, noriu bendrauti su žmonėmis ir matyti jų šypsenas.
–Teko pastebėti, kad šiuo metu darbuojiesi Širvintų vandenlenčių parke „WakeInk“. Kokiu būdu pavyko įsidarbinti? Kaip manai, tavo žinomumas bei aktyvumas prisidėjo prie to? Kuo šis darbas tave žavi?
-Darbas Širvintų „WakeInk“ man yra pirmas oficialus darbas. Pamačiau skelbimą, kad ieško darbuotojų ir pagalvojau, jog būtų smagu turėti tokį darbą. Pateiktu adresu nusiunčiau gyvenimo aprašymą ir buvau pakviestas į darbo pokalbį, po kurio pavyko įsidarbinti. Žinomumas, paties aktyvumas, gal šiek tiek prisidėjo prie to, nes vadovai iš anksto pastebėjo, kad mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet didžiąją dalį sėkmės, kodėl aš ten patekau, nulėmė didžiulis mano noras, nes buvo dar viena, priėmimo į šią darbo poziciją, sąlyga – reikia puikiai mokėti čiuožti lenta. Tai sunkiausia užduotis, nes po pirmųjų 10-ties minučių nesėkmingų mėginimų galvojau, kad šis darbas ne man. Na, bet aš užsispyriau ir išmokau. O kai išmokau, tai iki šiol negaliu nustoti čiuožinėti, vis mokausi naujų triukų ant vandens ir kitais metais žadu dalyvauti kokiose vandenlenčių varžybose, kad išbandyčiau savo jėgas. Didžiausias pliusas yra tas, jog dirbu nuostabiame kolektyve, kurie visada padeda ir su kuriais kiekviena darbo diena yra kupina džiaugsmo bei linksmybių.
Odeta Bagdžiūnė
Šaunuolis Justinas