Eidama į valdžią, dabartinė valdančioji dauguma žadėjo sutvarkyti mokesčių sistemą, kad pagrindinė našta gultų ant tų, kurie turi iš ko mokėti ir gali. Vienas iš tokių mokesčių, sulaukdavęs daug kritikos visuomenėje, – nekilnojamojo turto mokestis. Žadant čia rasti rezervų ir socialinį teisingumą, buvo prabilta apie nekilnojamojo turto mokestį, kurį pagal valstybės nustatomą medianą, t. y. vidurkį, parinktų pačios savivaldybės.
Esmė ta, kad mediana yra skirtinga Lietuvos savivaldybėse. Jai įtakos turi kas penkerius metus atliekamas masinis nekilnojamojo turto vertinimas, bet ateityje numatyta laikotarpį trumpinti iki 3 metų.
Iš pradžių buvo kalbama, kad mokesčius mokės papildomo nekilnojamojo turto turintys piliečiai, nes tai jau prabangos dalykas. Tačiau prabangos kriterijus pamažu ištirpo, ir dabar aiškinama, kad nekilnojamojo turto mokestį mokės ir tie, kurių turimas būstas yra pagrindinė gyvenamoji vieta. Ar mokestis bus taikomas, priklausys nuo to, kur žmogus yra deklaruotas, ar objekto vertė neviršija toje savivaldybėje nustatytos turto vidurinės vertės (medianos). Jei turimo nekilnojamojo turto vertė yra mažesnė už savivaldybėje nustatytą medianą, o žmogus tame būste yra deklaruotas, jis nekilnojamojo turto mokesčio mokėti neturėtų. Bet jei turimo objekto mokestinė vertė viršija nustatytą medianą, jau atsiranda konkretūs tarifai. Kaip šią situaciją komentuoja internetinių žinių portalas DELFI, jeigu būsto vertė siektų nuo vienos iki dviejų medianų, mokestinis tarifas būtų 0,06 proc. vertei, viršijančiai vieną medianą. Vertei, viršijančiai dvi medianas, būtų taikomas 0,1 proc. tarifas. Antras ir paskesnis būstas būtų apmokestinamas nuo 0,1 iki 1 proc. tarifu. Kaip jau akcentavome, tarifus nusistatytų kiekviena savivaldybė savarankiškai. T. y. jai valdantieji užkrautų šį nepopuliarų sprendimą.
Mokesčiui dar nepritarta Seime, bet žinant valdančiųjų buldozerinius įstatymkūrystės metodus, tai tik formalumas. Iš kur dar paimsi pinigų smagiai švaistomam biudžetui papildyti? Priėmus, mokestis įsigaliotų 2025 metais, kai dabartinių valdančiųjų prie valstybės vairo, galimas dalykas, nė su žiburiu nerasime. Pirmosios įmokos lauktų 2026-aisiais.
Viena mediana, dvi medianos, 0,1 proc., 1 proc… Dažnam piliečiui tai painu ir mažai ką sako. Tačiau patikėkite: planuojamas mokestis palies ne nekilnojamojo turto magnatus, o dažną mūsų. Kaip rodo DELFI paskelbti VĮ Registrų centras duomenys, šiandien Širvintų rajono savivaldybėje yra 6586 nekilnojamojo turto objektai, kurie būtų apmokestinti. Didesnės dalies – 4325 šių objektų mokestinė vertė viršija vieną medianą ir teoriškai galėtų būti taikomas metinis 0,06 proc. tarifas. Rajone esančio 2261 nekilnojamojo turto objekto mokestinė vertė viršija dvi medianas, o tai jau 0,1 proc. mokesčio tarifas.
Iš šio fakto matyti, kad apmokestintinų būstų rajone yra tikrai nemažai, maždaug tiek pat, kiek Skuodo (6517), Druskininkų (6813), Elektrėnų (6741), Akmenės (6964) savivaldybėse.
Priėmus mokestį, jis pirmą kartą būtų apskaičiuotas nuo 2021 metų sausio 1 dienos masinio vertinimo. Tie, kas bent kartą susidūrė su galiojančiais masinio vertinimo duomenimis, buvo smarkiai nustebinti, nes kai kur nustatyta mokestinė vertė neturi nieko bendro su galiojančia rinkos kaina. Pagaliau, objektas objektui nelygus, o masiniui vertinimui galioja kitos taisyklės. Kaip aiškina Registrų centras, per nustatytą laiką, pasinaudojant Registrų centro duomenų bazėse sukauptais duomenimis, įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė ir nustatoma vidutinė rinkos vertė, pagrįsta realiai įvykusių nekilnojamojo turto sandorių duomenimis. Atlikus masinį vertinimą parengiama bendra konkrečioje teritorijoje esančių nekilnojamojo turto objektų vertinimo ataskaita. Atskirai kiekvieno nekilnojamojo turto objekto ataskaita nėra rengiama. Nustatant vidutines rinkos vertes įtakos turi statinio ir žemės buvimo vieta, naudojimo paskirtis, fizinės savybės ir kiti veiksniai. Tačiau neatsižvelgiama į nekilnojamo turto vertės padidėjimą ar sumažėjimą dėl laikino aplinkos pagerinimo ar pabloginimo, nekilnojamo turto valdymo formos, naudojimo, valdymo ir disponavimo juo apribojimų, suplanavimo, stiliaus, dizaino, vidaus apdailos ir kitų individualių savybių. Tai kažkuria prasme reiškia, kad prabangiai įrengtas senas namas gali būti panašios vertės kaip nuo sovietmečio vidaus remonto nemačiusi bakūžė.
O ir nustatyta mediana, kaip matyti iš realių pavyzdžių, galėtų būti karštų diskusijų objektas.
Šiuo metu Širvintų rajono savivaldybėje nustatyta 12,1 tūkst. Eur mediana. Jei jūsų būsto mokestinė vertė yra mažesnė, mokestis (bent jau pirmajame etape) jums nebūtų taikomas. Bet ar daug rasime namų, butų ir pan., kuriuos galėtume įsigyti faktiškai už metų darbines pajamas? Nekilnojamo turto pardavimų portale Aruodas.lt pigiausias gyvenamasis būstas parduodamas Gelvonuose: už 70 kv. m trijų kambarių namelį su ūkio pastatais prašoma 22 tūkst. Eur. Brangiausias objektas – 7 gyvenamųjų pastatų sodyba su priklausiniais ir žeme Širvintų kaime, už kurią prašoma 450 tūkst. Eur.
Registrų centro duomenimis, panaši į mūsiškę medianą (12,1 tūkst. Eur) yra nustatyta Šilutės (11,9 tūkst. Eur), Ukmergės (11,4 tūkst. Eur), Raseinių (12,6 tūkst. Eur), Jurbarko (12,4 tūkst. Eur) savivaldybėse. Kaip matome, skirtumas tarp šių savivaldybių siekia apie 5 proc. į vieną ar kitą pusę. Logiškai galvojant, toks turėtų būti ir nekilnojamojo turto kainos skirtumas. Bet ne. Palyginome tame pat Aruodas.lt parduodamų panašių 2 k. butų savivaldybių centruose kainas. Širvintose už panašų butą norima gauti 60-70 tūkst. Eur (plius-minus), o štai Šilutėje ar Raseiniuose panašus butas renovuotame name su baldais ir buitine technika rinkoje kainuoja apie 40 tūkst. Eur, Jurbarke panašų apstatytą ir suremontuotą butą galima įsigyti už 25-30 tūkst. Eur. Tai jau 50 proc. skirtumas. Net kaimyninėje Ukmergėje butai maždaug 20 proc. pigesni nei Širvintose.
Valdžios gynėjai kaip pavyzdį parodys Akmenės rajoną, kuriame nustatyta viena žemiausių medianų – 5660 Eur. Tai dukart mažiau, nei Širvintose. 2 kambarių butą N. Akmenėje galima įsigyti už 12-13 tūkst. Eur, kas maždaug 5 kartus pigiau, nei pas mus.
Po šių palyginimų keistai atrodo, sakykime, mediana kurortiniame Anykščių rajone. Ten ji siekia vos 5010 Eur. Išradingai įrengtų ir autentiškų sodybų turtingame Ignalinos rajone mediana dar mažesnė – 3650 Eur. Ji panaši kaip Akmenėje ir turtuolių pamėgtame Molėtų rajone – 6470 Eur. Kiek skirtumų išvardytumėt tarp nuošalaus Akmenės rajono ir palei Vilnių esančio Molėtų rajono?
Tai, kokią mokestinė vertę turi mūsų turimas nekilnojamo turto objektas, galima sužinoti Registrų centro interneto svetainėje. Pagal ją galima apsiskaičiuoti, kiek nekilnojamo turto mokesčio, įstatymas būtų priimtas, tektų mokėti už 2025-uosius su sąlygą, kad tai pagrindinis asmens gyvenamasis būstas ir asmuo jame yra deklaravęs savo gyvenamą vietą.
Pavyzdžiui, jei Širvintų rajone gyventojo būsto mokestinė vertė yra mažesnė nei 12,1 tūkst. Eur, o žmogus ten yra deklaruotas, jam jokio mokesčio mokėti nereikėtų. Bet jei, pavyzdžiui, to būsto vertė yra 20 tūkst. Eur (didesnė nei viena mediana, bet ne didesnė nei dvi), asmeniui per metus reikėtų sumokėti 4,74 Eur mokestį (20 000 – 12 100 = 7900; 7900X0,06 proc. = 4,74). Jei būsto vertė viršija dviejų medianų sumą (24,2 tūkst. Eur) ir yra, sakykime, 30 tūkst. Eur, tai prie jau gauto mokesčio 4,74 reikėtų pridėti mokestį už antrą medianą, kuris apskaičiuojamas iš buto mokestinės vertės atėmus dvi medianas, o gautą rezultatą padauginus iš 0,1 proc (30 000 – 24 200 = 5700; 5700X0,1 = 5,70; 4,74 + 5,70 = 10,44 Eur).
Registrų centras šiuo metu skaičiuoja, kad Lietuvoje yra apie 1,4 mln. nekilnojamo turto savininkų. Net po 10 Eur iš kiekvieno jau reikštų dešimtis milijonų į biudžetą surenkamo mokesčio.
Tiesa, įstatymo projekte siūloma nuo mokesčio atleisti fizinius asmenis, jeigu jų mokestis už nekilnojamą turtą neviršija 5 eurų. Galbūt tokių atsirastų net apie trečdalis. Vadinasi, daugiau bus paimta iš „turtuolių“, kurie, pavyzdžiui, užgyveno dviejų kambarių butą sovietmečio statybos name.
Gal iš pateikiamo pavyzdžio pasirodys, kad apskaičiuotas mokestis yra menkas, bet tai tik pavyzdys, kaip jis apskaičiuojamas. Konkretus mokestis priklauso nuo mokestinės objekto vertės, kuri visame rajone nėra vienoda. Žinodami unikalų daikto (objekto) numerį ar adresą, galite ją sužinoti. Registrų centras leidžia sužinoti ne tik savo, tačiau ir bet kurio objekto mokestinę vertę. Įdomumo dėlei įvedėme vieno 2 k. buto Širvintose, Jaunimo g. 15 name, adresą, ir radome, kad jo vertė yra 24,5 tūkst. Eur, taigi – dukart viršija nustatytą medianą.
Bet tai, ką aptarėme, buvo kalbama apie mokestį už turimą vieną būstą. Kaip įspėjama portale DELFI, turintys kelis būstus susimokėtų apvalias sumas. Anot Finansų ministerijos, už antrą ir paskesnį būstą mediana nebūtų taikoma, o mokestis būtų skaičiuojamas nuo visos būsto mokestinės vertės. Jei mūsų kaip pavyzdys paminėtas 24,5 tūkst. Eur vertės mokestinis butas yra antras jūsų turimas objektas, kuriame nesate deklaruotas, už jį teks sumokėti savivaldybės nustatytą tarifą nuo 0,1 iki 1 proc., nebent atitinkama savivaldybė savo sprendimu ir savo biudžeto sąskaita numatytų lengvatą. Jei, sakykime, Širvintų rajono savivaldybė nustatys „aukso viduriuką“ – 0,5 proc. – tai metinis mokestis už jį siektų 122,5 Eur.
Išeina, kad turėti, kur gyventi, mūsų šalyje jau yra turtingumo požymis. Bet kelis būstus turinčių „turtuolių ekspropriacija“ kažin ar pasiseks. Nesunku suprasti, kad įvedus mokestį jis bus paimtas iš nuomininkų.
Ar nesusipainios valstybė su tom mokestinėm vertėm, jų kaitaliojimu kas 3 metai, kaip į mokesčių mokėtoją žiūrės tarifą nustatančios savivaldybės, parodys ateitis. Tik natūraliai kyla klausimas, ar neapsikrauname gremėzdiškomis mokesčio apskaičiavimo schemomis, pagal kurias gaunamas mokestis gali atrodyti nevisai teisingas. Gal reikėjo pasirinkti paprastesnį variantą? Štai prieš kelis šimtus metų Anglijoje galiojo … langų mokestis. Tai reiškia, kad kiekvienas nekilnojamo turto objekto savininkas mokėjo tiek mokesčio, kiek yra langų. Mokestis buvo įvestas karaliaus Viljamo III 1696 metais ir galiojo iki 1851 metų. Tuo pačiu tai buvo savotiškas turto mokestis, kadangi anuomet didesnius namus su daugiau langų turėjo turtingesni anglai. Gyventojai gudriai reagavo į naują mokestį: siekdami jo išvengti, ėmė statytis namus su mažiau langų, o kai kada ir visai be jų. Seni langai buvo užmūrijami, stiklo pramonė Anglijoje atsidūrė sunkioje situacijoje. Dėl to po pusantro šimto metų mokesčio buvo atsisakyta.
O kaip dėl šuns būdos mokesčio. Gal konservatorių finansų ministrei Gintarei Skaistei vertėtų pasvarstyti ir apie tai. Juk kažkuria prasme irgi nuosavybė. Antras būstas, kuriame galima laikinai apsistoti, jei žmona neįsileidžia pro duris.
Gintaras Bielskis
