„Jėga yra – proto nereikia,“ – nuo vaikystės žinoma patarlė, kurios aktualumą prieš kelias dienas pademonstravo Seimo valdantieji. Iš pradžių nutarę apskritai nebalsuoti, ar jų bendražygis Žygimantas Pavilionis, tiesą sakant, nėra kvailys, jie taip pat draugiškai pagal komandą iš viršaus nubalsavo, kad partijos diedulis Vytautas Landsbergis buvo valstybės vadovas.
Dar visai neseniai savo išmintimi ir prigimtine šachmatininkės logika ne vieną žavėjusi Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen prieš balsavimo farsą pareiškė: „Šis Seimas yra tas Seimas, kuriam pakaks išminties ir jėgų tai padaryti“.
Su Seimo pirmininke galima iš dalies sutikti: politinių jėgų tikrai nestokojama, o su išmintimi kiek kitaip…
Taigi tam, kad Vytautą Landsbergį būtų galima laikyti kažkada Lietuvos nepriklausomybės aušroje buvus valstybės vadovu, pritarė 71 parlamentaras. 24 buvo prieš, tiek pat susilaikė. Ir visai nesvarbu, kad anūkas šįkart nutarė pažaisti susipratusį ir dėl galimo interesų konflikto už senelio karūnavimą nebalsavo. Tam su kaupu pakako drausmingos kariaunos balsų, kuri būtų nubalsavusi už bet ką, jei tik būtų buvęs toks paliepimas.
Tiesa, tam, kad diedulis būtų karūnuotas, Seimas turės pritarti dar du kartus. Turint omenyje, kad jėgų tam pakanka, neabejokime – taip ir bus.
Kokie bus kiti jėgos nulemti balsavimai? Įstatymu iškeptą valstybės vadovą apdovanoti rezidencija Turniškėse? Visas šalies mokyklas ir darželius-lopšelius perduoti poniai Austėjai? Rašytoją Vytautą V. Landsbergį paskelbti klasiku ir jo kūriniams suteikti tokį pat statusą, koks Turkmėnistane suteiktas anapilin iškeliavusio saulutės Saparmurato Nijazovo tariamai parašytai knygai „Ruhmana“? Gal vaivorykštę Lietuvos danguje paskelbti Tomo Vytauto Raskevičiaus atstovaujamos bendruomenes nuosavybe ir už jos pasirodymą dosniai mokėti iš biudžeto? O gal pakeisti Konstituciją ir esamą Seimo kadenciją pratęsti neribotam laikui. Kai politinių jėgų tam pakanka, proto nereikia. Vienas, du – šachas ir matas!
Teisus buvo kažkuris parlamentaras iš opozicijos pareiškęs, kad toks balsavimas, švelniai tariant, nebuvo išmintingas, ko taip tikėjosi valdančiųjų įnorių advokate tapusi garsi šachmatininkė. Juk Seimas panašiais įstatymais nebalsuoja, ar Mindaugas buvo Lietuvos Karalius. Visi žino, gal tiksliau – mano, tiki kad buvo, ir to pakanka, kad po kelių dienų kaip tik švęstume jo karūnavimo dieną. Taip ir čia: žinojome, kad tuo metu šalies prezidento institucijos ir paties prezidento dar nebuvo, tad V. Landsbergį, tuomet ėjusį Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas, kažkuria prasme laikėme buvus valstybės vadovu. Būtų buvę išmintingiau triskart sušukti „Valio dieduliui!“ ir žvelgti į ateitį, užuot abejotinais įstatymais kurti, kaip kalbama, savo spintoje nemažai skeletų slepiančios šeimos kultą.