Liepos 26-oji – Šv. Ona. Pabaigtuvės. Nokis. Sirpstas

Rugiapjūtė Limonių kaime (su dalgiais nufotografuoti Jonas Šmigelskas, Zigmas Pažūsys, Petras Riauba, Karolis Dedelis, rugius renka Stefanija Meškerevičienė, Veronika Riaubienė ir Stasė Paškevičienė). 1952 m.

Liepos 26-ąją švenčiamos Oninės. Daugelis mūsų moterų pažymi varduves – Šv. Oną. Lietuvoje krikštavardis Ona pirmiausia paplito tarp diduomenės dinastijų vedybų keliu, o XVI a. pabaigoje – tarp valstiečių. Istorija liudija, kad pirmoji Ona buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona, kunigaikščio Jogailos antroji žmona, kunigaikščio Švitrigailos žmona Mozūrų kunigaikštienė, kunigaikščio Konrado III Rudojo žmona Radvilaitė, kunigaikščio Stepono Batoro žmona, antroji caro Petro I duktė.

Šventoji Ona liaudiškoje ikonografijoje vaizduojama dažniausiai su knyga, priglobusi dukrą Švč. Mergelę Mariją. Tai motinos – mokytojos ir auklėtojos – įvaizdis. Daugelyje Lietuvos bažnyčių (Alvite, Griškabūdyje, Skaruliuose, Vėžaičiuose, Šešuoliuose) Oninių atlaidai vykdavo kartu su kermošiais ar didžiaisiais metiniais jomarkais. Kaipgi kitaip: antroji vasaros pusė – jau išaugintų gėrybių metas. Kažkada šią šventę mūsų protėviai vadindavo Nokiu arba Sirpstu. Visa tai, kas sunoksta, išsirpsta, turi būti pagerbta.

Taiklūs šventės liaudiški apibūdinimai yra sudėlioti į patarles. Sakoma: „Ateina Onutė su šviežia duonute“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona.“ Suvalkijos šmaikštuoliai šį metą tokia dainele nusakydavo: „Ona, Ona, gera žmona, raugė sūrį su smetona, su duona, su uoga, su užpakaliu nuogu.“ Mat per Onines karvės, atole priganytos, duoda daug riebaus pieno, jau yra šviežios duonos, uogos prinokusios, bet linai dar auga ir audiniai labai negreit bus išausti.
Dar sakoma: „Šventa Ona krikština obuolius“, taigi jau galima nusipurtyti pirmųjų vasarinių obuoliukų, tų alyvinių ar saldinių. Darže tądien reikia apžiūrėti kopūstus ir rankomis jų galvas apspaudinėti, kad geriau suktų. O kas naujo gamtoje? Vieversys virš laukų nustojo čirenti, sakoma, kad ir varlėms nuo rugiapjūtės „užauga“ nasrai – jos nebekurkia. Užtat didieji žiogai vakarais čirpia nepavargdami. Ir dar toks laiko požymis yra įtvirtintas pasakyme: „Kai tik gandras gubas pamato, tuoj veda vaikus iš lizdo.“

Seniau Žemaitijoje ši diena būdavo tapatinama su javapjūtės pradžia, o Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje – su jos pabaiga. Per Onines buvo valgoma šviežia duona, pienas, medus bei geriamas alus. Tradicinis Oninių valgis – vardinių riestainis.
Nuo Oninių pradeda kristi šaltos rasos, kurios augalams jau mažai tėra naudingos. Visiems gerai žinomas posakis: „Šv. Onos rasa negaivina, tik rugius gadina.“

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (6 įvert.)
scroll to top