Drąsa, emocinis stabilumas, greita reakcija ir ištvermė – ugniagesio gelbėtojo palydovai

Keliaudamas Andrius atrado naują aistrą – snieguotų viršūnių grožį ir slidinėjimą juose.
  • Jaučiamas didžiulis gaisrininkų trūkumas ir yra daug norinčių tapti ugniagesiais gelbėtojais, tačiau ne visiems pavyksta atitikti sveikatos reikalavimus bei išlaikyti fizinio pasiruošimo normatyvus. Taip pat labai svarbu pasižymėti drąsa, emociniu stabilumu, greita reakcija bei ištverme. Prieš žengiant šį žingsnį reikia tvirtai priimti sprendimą ir tam tinkamai pasiruošti, – teigia dvidešimt septynerių metų Širvintų r. gyventojas Andrius Dzedzickas, beveik septynerius metus dirbantis ugniagesiu gelbėtoju Širvintų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

Prieš pasirinkdamas studijų kryptį vaikinas numatė kelis stojimo variantus, tačiau stodamas teikė pirmenybę gaisrinei saugai Vilniaus Gedimino technikos universitete, nes šios studijos bei darbas jam atrodė įdomi ir nemonotoniška veikla. Studijuodamas antrame kurse įsidarbino ugniagesiu gelbėtoju Širvintų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

Iki kol vaikinui pačiam teko iš arčiau susidurti su šia profesija, jis girdėjo įvairiausių nuomonių: ugniagesiai niekuomet nepasirengę, atvažiuoja į įvykius per vėlai, blogai apmokyti, nemoka tinkamai gesinti gaisro ir pan. Tačiau pradėjęs dirbti suprato, kad viskas vyksta profesionaliai ir tokią visuomenės nuomonę suformavo anksčiau vykusi netvarka, nes jau kurį laiką į pasirengimą žiūrima labai atsakingai bei organizuojant darbą griežtai laikomasi visų nustatytų priešgaisrinės saugos reikalavimų.

Andrius prisimena, jog pirmaisiais darbo metais jausdavo stresą.

-Teko priprasti prie kiekvieno įvykio. Psichologiškai yra labai sunku, kuomet gyventojai nukenčia nuo gaisro sukeltų padarinių, ypatingai, jei patys tampa to aukomis. Skaudžiausia, kai nelaimės pasiglemžia vaikus. Pamenu iškvietimą, kuomet pranešė apie nuskendusį vaiką. Blogiausia, jog važiuodami iki įvykio vietos supratome, kad jau niekuo negalėsime padėti, nes laukė ilgas kelias. Sunku matyti tokius vaizdus ir artimųjų išgyvenamas reakcijas.

Kalbant apie autoįvykius – būna itin kraupių situacijų. Man dar neteko su tuo susidurti, bet kolegos pasakojo, kad kartais žmonių kūnus tiesiog „sušluoja“ nuo asfalto…

Vaikinas mėgsta keliauti ir vis atrasti naujų pomėgių. Kartą per savaitę automobiliu išmaišė visą Šiaurinę Airijos salos dalį. Pabuvojo kalnuose ir pamėgo slidinėjimo sportą. Pagalvoja apie bandymą kiek ilgiau užsibūti tam tikrose šalyse, geriau jas pažinti, bet darbas gaisrinėje tokius veiksmus pristabdo.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

Tai sutrumpinta pažintinė publikacijos versija. Visą straipsnį skaitykite gegužės 29 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top