Kartais žmogui, patekusiam į ligoninę ar susidūrusiam su liga, reikia ne vien gydytojo paskirto gydymo. Reikia žmogaus, kuris išklausytų, suprastų, paaiškintų, kur kreiptis, padėtų susigaudyti pasikeitusiame gyvenime. O kartais – tiesiog pasakytų: „Nesijaudinkite. Pabandysime rasti išeitį.“ Širvintų rajono savivaldybės sveikatos centro socialinė darbuotoja Laura Klimienė – viena iš tų žmonių, kuriems rūpestis kitu nėra vien pareiginė instrukcija.
Lauros darbe daug dokumentų, įvairių institucijų, sudėtingų situacijų ir atsakomybės, tačiau visa tai prasideda nuo paprasto dalyko – žmogaus. Galbūt neatsitiktinai Laura šiandien dirba ligoninėje. Su šia aplinka ją sieja ir šeimos istorija – jos mama Nijolė Vasiliauskienė daugiau nei 40 metų Širvintų ligoninėje dirba medicinos sesele. Tad ligoninės sienos Laurai nėra svetimos. Tačiau jos pačios kelias į socialinį darbą nebuvo tiesus. Jis prasidėjo nuo teisės, vedė per vaikų ir paauglių psichiatrijos pasaulį ir galiausiai sugrąžino į ligoninę – tik jau į kitą – socialinio darbuotojo – darbą.
Laura Klimienė daugiau nei prieš 20 metų yra baigusi Utenos kolegiją, kur studijavo teisę. Kurį laiką dirbo Vilniaus 3–iajame apylinkės teisme, civilinių bylų srityje. Darbas su bylomis, dokumentais ir teisine sistema buvo įdomus, tačiau ilgainiui Laura pajuto, kad jai trūksta tiesioginio ryšio su žmogumi. „Ilgainiui pajaučiau, kad tai ne man, kad man reikia žmonių. Bylos, dokumentai buvo įdomu, bet man tai neteikė džiaugsmo“, – prisimena ji.
Jauna teisininkė pradėjo ieškoti veiklos, kurioje galėtų būti ne tik specialistė, atliekanti savo pareigas, bet ir žmogus, tiesiogiai reikalingas kitam žmogui. Toks kelias ją atvedė į Vaiko raidos centrą. Dešimt metų ji dirbo vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje. Tai buvo visiškai kitoks pasaulis – kupinas vaikų ir šeimų išgyvenimų, sudėtingų diagnozių, emocinių ir elgesio sunkumų. Čia Laura susidūrė su vaikų depresija, valgymo sutrikimais, autizmu, Dauno sindromu, intelekto ir fizinėmis negaliomis bei daugybe kitų situacijų. Kartu tai buvo ir dešimtmetis, labai daug išmokęs apie žmogų. „Ten patyriau tiek daug, kad žmonių problemos, tokios kaip „sugedo mašina“ ar „negaliu sau leisti šiais metais trečios kelionės“, tapo visiškai bereikšmiai dalykai“, – sako Laura.
Ji nuolat gilino savo žinias, dalyvavo mokymuose, kursuose, domėjosi vaikų psichiatrija, santykiais su tėvais, saugios aplinkos kūrimu. Tačiau gyvenimas vėl atnešė permainų. Kai dukrai Miletai sukako šešeri, Laura suprato, kad prasideda svarbus jos pačios šeimos etapas – vaikas pradės lankyti mokyklą. Reikėjo ieškoti darbo arčiau namų, Širvintose. Kaip tik tuo metu tuometinėje Širvintų ligoninėje buvo ieškoma socialinės darbuotojos. Taip Laura atsidūrė vietoje, kuri, galima sakyti, jau buvo įrašyta į jos šeimos istoriją.
Darbas ligoninėje kardinaliai skyrėsi nuo ankstesnės patirties Vaiko raidos centre. „Nuo vaikų klegesio ir triukšmo iki dejonių, degančių žvakių kvapo ir artimųjų žvilgsnių, prašančių paguodos žodžių ir vilties“, – taip šį skirtumą apibūdina Laura. Tai aplinka, kurioje šalia profesinių žinių reikia ir ypatingo vidinio atsparumo. Čia žmogaus problemos dažnai būna ne vien socialinės. Jos persipina su liga, vienatve, senatve, baime, netektimi ir nežinia. Laura suprato, kad, norint dirbti tokį emociškai sunkų darbą, reikia dar daugiau žinių. Todėl 2024 metais Mykolo Romerio universitete ji baigė socialinio darbo magistrantūros studijas. Šiandien ji sako mananti, kad gyvenimas ją sąmoningai vedė ten, kur turi būti: „Prie žmogaus ir žmogui.“
Ligoninėje Laura ypač artimai bendrauja su vyresnio amžiaus pacientais. Jie jos laukia, prisimena, pasitinka su šypsena. Kodėl? Laura mano, kad čia svarbiausia pagarba, išklausymas ir nuolatinis dėmesys.
Laura mano, kad geras socialinis darbuotojas pirmiausia turi būti žmogus. Universitetas gali suteikti žinių, išmokyti teisės aktų, socialinių paslaugų organizavimo, konsultavimo metodų. Tačiau empatijos, nuoširdaus rūpesčio, kantrybės ir tikro gebėjimo išgirsti kitą žmogų vien paskaitose neišmoksi.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš L. Klimienės asmeninio albumo
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
