„Kario“ ir partizanai.org nuotr.
Pristatyti, kas buvo Šešuolėlių dvare gimęs Izidorius Eduardas Kraunaitis bent kiek išsilavinusiam Širvintų krašto žmogui nereikia. Tarpukario Lietuvos karinis veikėjas, Generalinio štabo pulkininkas, husarų pulko vadas aktyviai dalyvavo Nepriklausomybės kovose, Klaipėdos prijungimo operacijoje.
1940–ųjų pabaigoje jis perėjo stipriai saugomą SSSR–Vokietijos sieną ir pasiprašė priimamas į vokiečių kariuomenę. Čia jis buvo vieno korpuso vertėjas ir patarėjas.
Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSSR, tuojau pat grįžo į Lietuvą, ėjo Lietuvos savisaugos dalinių Vilniaus apygardos vado pareigas.
Traukdamiesi iš Lietuvos, vokiečiai iš LAD likučių sudarė sargybų ir darbo kuopas, kurias perkėlė į Vokietiją, Prancūziją ir kitus savo okupuotus kraštus. Taip Kraunaitis vėl atsidūrė Vokietijoje, dirbo vokiečių žvalgybos mokyklose Rytų Prūsijoje. Karui pasibaigus, 1949 metais išvyko į JAV. Mirė 1964 metų birželio 30–ąją, eidamas 65–uosius gyvenimo metus.
1964–aisiais už Atlanto leidžiamas „Kario“ žurnalas skaitytojams priminė Izidoriaus Kraunaičio gyvenimą Amerikoje. 1955 metais su žmona Sofija įsigijo gražią vasarvietę Katskilio kalnuose, Niujorko valstijos Delavaro savivaldybės Andes miestelyje.
Dėl „sukalkėjusios“ nugaros beveik metus negalėjo nei atsikelti, nei apsiversti lovoje. Mirė iškankintas ligos. Palaidotas Andes kapinėse, kai Amerika šventė Nepriklausomybės šventę – liepos 4–ąją.
Kaip už Atlanto leidžiamame „Karyje“ rašė jo kovų bendražygis Petras Jurgėla, laidotuvių išvakarėse atvykę du lietuviai kunigai pravedė rožines pamaldas. Karstą per miestelį kelis kvartalus iš laidojimo įstaigos į šv. Onos bažnyčią nešė ir per pamaldas bažnyčioje pamainom garbės sargybą ėjo ramovėnai. „Miestelio gatvėje amerikiečiai smalsiai žvelgė į nematytas gražias šilkines Lietuvos ir lietuvių veteranų vėliavas. Tokios vėliavos, uniformuoti karo veteranai, karsto nešimas per ilgą gatvės pastraipą, gausus nuliūdusių palydovų būrys amerikiečiams ženklino, jog į amžinojo poilsio vietą lydimas karo veteranas ir nepaprastas žmogus,“ – rašė „Karys“.
Po gedulo iškilmių S. Kraunaitienė visus laidotuvių dalyvius pakvietė į savo namus ir pavaišino užkandžiais. „Kas rytą ir kas vakarą ji aplanko netoliese supiltą kapą, kur pasimeldžia ir net pasikalba su savo vyru, laimingo ir nelaimingo gyvenimo draugu,“ – žinutę baigė „Karys“.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
