Užsukusiam į Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos biblioteką gali pasirodyti, kad atsidūrė tikrų tikriausiame bičių avilyje, kur vienas paskui kitą duris varsto 5-8 klasių mokiniai, o juos pasitinka ir išlydi jauna bibliotekininkė Merine Pushklevichienė. Kantrybės ir geranoriškumo nestokojanti jauna pedagogė kiekvieną mokinį pasitinka su šypsena, greitai suranda reikalingą leidinį, spėja paklausti, kaip kuriam mokinukui sekasi. O kur dar auklėtinių – 5C klasės mokinių – rūpesčiai!
Antrus metus progimnazijos bibliotekoje dirbanti Merine Pushklevichienė, paklausta, kuo ypatingas bibliotekininkės darbas, atsakė:
-Bibliotekininkės darbas yra ypatingas ir įdomus dėl daugybės teigiamų aspektų, kurie suteikia prasmę ir kasdienį džiaugsmą. Šio darbo pagrindiniai ypatumai yra nuolatinis mokymasis, žinių sklaida, kūrybiškumas, inovacijos, draugiška ir įkvepianti aplinka. Progimnazijos biblioteka – viena iš mylimiausių mokinių vietų. Čia mokiniai randa ne tik knygų ir mokslinių išteklių, bet ir ramybės, įkvėpimo bei bendruomeniškumo vietą.
Smagu matyti geranoriškai nusiteikusią ir nuolat besišypsančią Merine mokinių apsuptyje. Visgi smalsu sužinoti, kaip pavyko pelnyti mokinių pasitikėjimą, puoselėti draugiškus tarpusavio santykius.
-Džiugu, kad mokiniai nebijo atvirauti su manimi, pasipasakoti apie savo problemas ir išgyvenimus, – pedagoginio darbo ypatumais dalijosi Merine. – Visada stengiuosi taip pat būti atvira su vaikais, nes jie labai tai vertina ir jaučia. Mokiniai jau žino, kad gali drąsiai kreiptis, jei nori išsipasakoti, paprašyti pagalbos ar bent gauti patarimą. O kartais tiesiog kartu praleidžiame pertraukas smagiai pasijuokdami. Labiausiai stebina tai, kad vaikai kasdien nors trumpam užsuka aplankyti ar bent pasisveikinti.
Dažnas širvintiškis labai gerai pažįsta jau penkioliktus metus Širvintose gyvenančią Merine, bet ne kiekvienas žino, jog ši žavi moteris atvyko iš Armėnijos. Pasidomėjus, kokiu būdu iš tolimosios Armėnijos pašnekovė atvyko į Širvintas, Merine buvo labai atvira:
-Gyvenau Armėnijoje, mažame miestelyje Sevan. Kai baigiau vidurinę mokyklą Armėnijoje, su šeima atvykome gyventi į Lietuvą ir tęsiau mokslus Lietuvoje. Būdama septyniolikos metų, aš tapau Lietuvos edukologijos universiteto pirmo kurso studente. Baigusi studijas, įgijau rusų filologijos ir tarpkultūrinės komunikacijos specialybę, o šiais metais įgijau antra specialybę – informatikos mokytojos. Esu gimusi Vilniuje, todėl manau, kad man buvo lemta čia sugrįžti. Džiaugiuosi, kad galėjau įveikti kalbos barjerą ir greitai ją išmokau, prisitaikiau prie lietuvių kultūros, tradicijų ir papročių. Lietuvių kalba graži ir ypatinga, stengiuosi ją vis labiau tobulinti. Praėjo jau 15 metų nuo to momento, kai atvažiavau gyventi į Lietuvą, patyriau nuostabių akimirkų, pažinau puikių žmonių ir išmokau vertinti šios šalies unikalumą. Dirbu pagal savo specialybę, esu nuolat apsupta vaikų.
Jau turėdama vieną diplomą, Merine įgijo ir antrąjį – informatikos mokytojos.
Puikiai mokykloje pritapusi, teigiamai vertinama administracijos, bendradarbių ir mokinių, Merine patikino, jog niekas iš šeimos narių ar artimiausių žmonių niekada nedirbo pedagoginio darbo.
Pasibaigus dalykiniam pokalbiui su Merine, vis dėlto išdrįsau paklausti, ar vilioja perspektyva sugrįžti atgal į Armėniją. Nė minutėlės nesutrikusi pašnekovė atsakė:
-Armėnija – tai daugiau nei tik žemėlapio taškas. Tai šalis, kurioje prasideda mano istorija, kurioje glūdi mano šaknys. Armėnija yra daugiau nei tiesiog šalis. Tai vieta, kurioje jaučiuosi namuose, kuriuose esu apsupta savo žmonių, kultūros ir tradicijų. Tai mano šalis, ji visada turės vietą mano širdyje. Sugrįžti į Armėniją visada norisi, malonu aplankyti draugus, gimines bei pamatyti nuostabų šios šalies kraštovaizdį, tačiau savo gyvenimo perspektyvą ir profesinį tobulėjimą regiu Lietuvoje.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite birželio 14 d. laikraščio numeryje.
