Kai 2016 metais per Seimo rinkimų pirmąjį turą sąlyginės sėkmės sulaukę Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai smarkiai išsiveržė į priekį, europarlamentaro postą dėl partinės nuosavybės paaukojęs Gabrielius Landsbergis dėl to džiūgavo ir arogantiškai triumfavo, o jo sėkmę strategavęs buvęs partijos lyderis Andrius Kubilius mėgavosi gera savo investicija į karšinčiaus kamputį šiltame partijos užpečkyje.
Bet liaudis sako: „Neperšokęs griovio, nesakyk op!“ Su liaudimi žengiant už parankių save deklaruojantys „konservatoriai“ būtent tai ir pamiršo. Galbūt išsigandę dėl to, ką padarė, rinkėjai antrajame ture puolė prisiekinėti meilę „valstiečiams-žaliesiems“. Dabar jau triumfavo Karbauskis, o „partijos anūku“ tituluojamam Gabrieliui Landsbergiui neliko nieko kito, kaip įsitaisyti Seimo opozicijoje. Na, prieš tai dar buvo skambūs pareiškimai ir užuominos, kad „populiariausia“ partija galėtų dirbti su Karbauskio surankiota kompanija, bet kai ši sau į partnerius pasirinko ideologiškai artimesnius socialdemokratus, jaunasis Landsbergių klano atstovas susitaikė su tuo, kad opozicijoje gal net geriau: raguoliai irgi byra, o atsakomybės – jokios. Juo labiau, kad ir šunį šeria už tai, kad šis loja.
Tik štai su tuo lojimu išėjo nekaip. Gal todėl, kad anot tos pačios liaudies išminties, šuns balsas į dangų neina. Nei šiokį, nei tokį amsėjimą pastebėjo ir politikos apžvalgininkai. „Konservatoriai pasirinko taktiką žaisti dviejose aikštelėse – ir būti opozicijoje, ir kartais pritarti valdantiesiems,“ – praėjusių metų pradžioje LRT teigė politologas Bernaras Ivanovas ir politikos apžvalgininkas Ginas Dabašinskas.
Bandydami nuspėti tokio elgesio priežastis, jie manė, kad „konservatorių“ meduolio ir rykštės taktika ateityje jiems leis turėti daugumą Seime.
Iki tos „ateities“ jau prabėgo pusantrų metų, tačiau daugumos, kaip ir savo ausų, „konservatoriams“ nematyti. Nors žingsnių to link buvo. Prisiminkime, kaip ėmė bruzdėiti prieš Karbauskį jo bagažo vagone į Seimą atvažiavę iki tol niekam nežinomi „valstiečiai“. Ko gero, supratę, kad jų kadencija Seime gali švystelti kaip meteoritas danguje ir su visomis garantuotomis gėrybėmis jau po ketverių metų nulėkti į nežinią, kai kurie pradėjo dairytis patikimesnės prieplaukos. Vienu didžiausių vietinio mūšio laimėjimu „konservatoriams“ tapo Ramūno komandos nario J. Džiugelio persikraustymas pas Gabrielių. Jei jau kalbame apie laiudies išmintis ir sentencijas, partijos anūkas nepabūgo, kad savus išdavęs svetimus išduos dar greičiau, ir priėmė į glėbį naujai iškeptą frakcijos narį, kuris kandidatuodamas netgi sugebėjo susipainioti deklaracijose apie savo išsilavinimą. Skiltyje apie įgytą išsilavinimą nurodęs „2009 m. Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla, Vadybos ir teisės fakultetas, finansai (pagal ištęstinę studijų formą)“, Seimo narys gudriai nutylėjo, kad tie metai tereiškia studijų pradžią, o jau kitais metais jis studijas metė ir į Seimą pateko turėdamas tik nuotoliniu būdu įgytą vidurinio išsilavinimo atestatą.
Kai Džiugelis kraustėsi į kitą barikadų pusę, tai jau buvo gerai žinoma, bet Gabrieliui toks Justo poelgis antipatijos nesukėlė. Juk politikos apžvalgininkai pastebėjo, kad jo partijos ateitis – dauguma Seime. Gal Gabrieliaus Justas taip greitai neišduos, kaip išdavė Ramūną?
Tada, 2018-ųjų sausį, minėti politologai LRT pastebėjo, kad „susiklostė paradoksali situacija – nors didžiausios opozicinės partijos reitingai kyla, ši politinė jėga Seime gana tyli, o kartais ir nuosaiki valdančiųjų atžvilgiu“. Kaip tada aiškino Vytauto Didžiojo universiteto politologas B. Ivanovas, atrodė, kad „konservatoriai nusprendė kurį laiką nieko nedaryti“.
-Buvimas opozicijoje suteikia vieną privalumą: kai krinta valdančiųjų reitingai, kyla opozicijos, – trumpai ir aiškiai buvo pakomentuota ši taktika.
Įdėmiau buvo pakomentuotas ir Landsbergio žaidimas abejose aikštės pusėse. B. Ivanovas tada sakė, kad „konservatoriams“ opozicijoje konkurentų praktiškai nėra, nes liberalai – sužlugdyti. Jo manymu, konservatoriams išvis nieko nereikia daryti šitoje situacijoje. Galima pradėti kelti socialinio teisingumo temą, juolab kad tai aktyviai eskaluojama žiniasklaidos priemonių – skurdas, siaubingi atlyginimai ir emigracija. Atrodytų, „konservatoriams“ užtektų palinkti į tą pusę ir pirštu parodyti į valdžią, tačiau jie apie tai garsiai kalbėti negali, nes nėra nei opozicijoje, nei pozicijoje. „Po Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos skyrybų su Socialdemokratų partija TS-LKD yra tokioje pakabintoje situacijoje, kai turi nemažai kozirių ir nenori paleisti nė vieno iš jų. Vienas iš kozirių – būti su valdančiaisiais, kai patogu. Iš kitos pusės, gali save vaizduoti kaip opoziciją“, – LRT kalbėjo politologas.
Jei yra manančių, kad toks sėdėjimas ant dviejų kėdžių garantuoja politinę sėkmę, nereikia būti labai užtikrintiems. Nepaisant to, kad buvimas opozicijoje yra svajonių darbas be jokios atsakomybės, Gabrielius jį sugeba atlikti sumautai. Pagal naujausią „Vilmorus“ apklausą, jis net nepatenka į populiariausių politikų dešimtuką. Populiariausios partijos vedlys šioje apklausoje užima tik 13-ąją vietą (vos 27,1 proc.) ir patenka į nepalankiausiai vertinamų politikų penketuką. Beje, su jo ypač kritikuojamais G. Kirkilu, R. Karbauskiu, V. Tomaševskiu ir A. Veryga.
Kad tie pastebėjimai turi pagrindo, patvirtino šią savaitę Seime vykęs premjero Sauliaus Skvernelio „pasitikrinimas“. Už jo kandidatūrą toliau būti premjeru balsavo 81 Seimo narys, prieš balsuojančių nebuvo, o 33 susilaikė. Įdomiausia ne tai, ką tuo metu, kai sprendžiamas svarbus Lietuvai klausimas, veikė beveik trys dešimtys milžiniškus atlyginimus gaunančių parlamentarų, daugiausia – būtent iš opozicijos. Kaip buvo pranešta, du „konservatoriai“ netyčia (?) balsavo už S. Skvernelio kandidatūrą, o partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis – prieš, tačiau visi trys politikai paskui paprašė jų balsus užskaityti kaip susilaikusių. Juokingiausia, kad užskaitė.
Kai vyrai žaidžia kortomis ir kuris nors susigriebia, kad neapdairiai išmetė kozirinę kortą ir nori ją pakeisti, oponentai griebia už rankos ir piktai pareiškia „Čia – ne čiuožykla!“ Būtent taip būtų galima pavadinti ir „partijos anūko“ poelgį. Pajutęs, kad jo autoritetui iškilo grėsmė, jog net partijos eiliniai balsuodami už Skvernelį susilaiko, o kai kurie net balsuoja už, Gabrielius greičiausiai pabūgo likti mūšio lauke vienas ir staiga „nučiuožė“ į kitą aikštės pusę. „Gal geriau laikykite, kad aš ne prieš, aš tik susilaikiau…“
Na, jei reikės – vėl čiuoš. Ir paprašys, kad laikytų „pačiuožusiu“…
Gintaras Bielskis