Prisiskaičiau ir prisiklausiau apie naują „madą“ kapinėse – urnas spintelėse. Iš pirmo žvilgsnio atrodo patogu: nereikia kastuvo, nereikia kapo, nereikia net žemės – užtenka mažos dėžutės, kurią įkiši į lentyną.
Kapinių IKEA – kiekvienam mirusiajam skiriama lentynėlė, kurioje stovi urna. Galima rinktis aukštesnę lentyną su vaizdu į medžius arba žemesnę – su vaizdu į kaimyno urną. Tik trūksta kainoraščio su akcijomis: „Pirk vieną vietą, antrą gauk su nuolaida.“ Ir dar galėtų būti pasiūlymas: „Urna su 50 % nuolaida, tik šią savaitę.“ Juokinga, bet kartu ir liūdna – žmogaus gyvenimas, jo istorija, jo prisiminimai galiausiai sutalpinami į mažą dėžutę, kurią dar reikia išsipirkti už šimtus eurų. Jei nemoki pinigų – tavo urna, kaip žmonės sako, gali atsidurti ant pianino ar sekcijoje. Įsivaizduokit – ateini pas kaimynę į svečius, o ant spintelės šalia gėlių stovi dėžutė su užrašu „Mano vyras“. Graži dekoracija, ypač jei dera prie interjero.
Skaičiau apie užsienį, kur pelenai išbarstomi vandenyne. Tai bent simbolika – laisvė, didingumas, gamtos dalis. O pas mus? Pelenai uždaromi į spintą. Jei kas nors norėtų juos išbarstyti Nemune ar Baltijos jūroje – reikėtų dar „įteisinti procedūrą“ ir paruošti kapelioną. Įsivaizduokite: kunigas ant tilto, su maldaknyge rankoje ir oficialiai barsto pelenus į upę. Gal dar reikėtų notaro, kad patvirtintų: „Taip, šie pelenai tikrai priklauso velioniui, o ne kokiam kitam klientui.“ Ir teisininko, nes be teisininko dabar juk niekas nevyksta. Amerikoje viskas turi būti „didinga“. Net ir pelenų barstymas vandenyne. Sulipo visi į laivelį, išplaukė į vandenyną. Skamba beveik kaip reklama: „Patirkite nepamirštamą kelionę – pelenų barstymo kruizas! Į kainą įskaičiuota kapeliono kalba, teisininko stebėjimas ir nemokamas grįžimas į krantą.“ Kapelionas pasakė „įkvepiančią kalbą“ tikriausiai apie tai, kaip pelenai dabar taps bangų dalimi, o žuvys turės naują draugą. Visi į krantą sugrįžo „su didingumo jausmu“. Gal dar buvo padalintos diplomų kopijos: „Dalyvavau pelenų barstymo ceremonijoje, Kalifornija, 2025.“ O pati idėja, kad urną grąžins į laidojimo namus „pakartotiniam panaudojimui“ – tai jau viršūnė. Kaip stiklainį po konservų: išplauk, išbarstyk pelenus, grąžink indą, kad kitą kartą būtų kam panaudoti. Ekologiška, praktiška, kad net verkt norisi. Gal net bus užrašas: „Ši urna jau aptarnavo tris klientus, naudokite atsakingai“. Ir dar pridės lipduką su QR kodu – nuskenuok ir sužinok, kas buvo ankstesni naudotojai. Visa ta kalba apie „laisvę po mirties“ skamba gražiai, bet realybėje – pelenai tiesiog nusėda ant dugno, šalia senų padangų ir plastiko butelių. Tikra ekologinė simfonija: velionio pelenai drauge su „Coca-Cola“ buteliu ir pusiau suirusia banglentininko šlepete. Gal dar kokia sena dviračio padanga pridės „didingumo“.
Vėl noriu pažymėti, kas katalikiška tradicija visada buvo palaidojimas žemėje – grįžimas į gamtą, į ciklą, kur žmogaus kūnas tampa dalimi žemės. Deginimas ir pelenų laikymas spintoje – tai ne grįžimas, o uždarymas. Kaip džinas butelyje, žmogus uždaromas į urną, kurią dar reikia saugoti, prižiūrėti, apmokėti. Ir dar kasmet mokėti „abonentinį mokestį“.
Kai kas sako, kad urna kapinėse – patogu. Bet žiūrint kaimiškai, tai tas pat kaip bulvių kibiras: kai pilnas – sunkus, kai tuščias – stovi kampe, laukia kito derliaus. Tik skirtumas tas, kad bulves iš kibiro išverčiame į rūsį, o pelenus – į lentyną. Pelenų barstymas vandeny – gražu, bet pas mus kaime būtų paprasčiau. Išėjai į lauką, paėmei saują pelenų ir pabėrei ant daržo – kaip trąšą. Bent jau pomidorai užaugtų didesni. O dabar – spinta kapinėse kaip sandėliukas, kur laikai stiklainius su agurkais. Tik čia stiklainiai be agurkų, o su žmogaus gyvenimu. Amerikiečiai su savo laiveliais – kaip kaimo vestuvės su muzikantais. Visi susėda, išplaukia, kapelionas kalba, teisininkas žiūri, o urna – kaip butelis alaus, kurį paskui grąžini į tarą. Ir dar tas kolumbariumo „abonementas“ – kaip kaimo klubas, kur reikia mokėti nario mokestį, kad galėtum šokti. Tik čia šokių nebėra, tik lentyna su urna.
Mano nuomone, kolumbariumas nėra pagarba mirusiajam, o patogus sprendimas biurokratams ir verslininkams. O amerikoniškas „didingas laivelis“ – tik teatrališkas spektaklis su teisininku, kapelionu ir daugkartine urna. Jei norime tikros pagarbos, turime grįžti prie paprastos tradicijos – palaidojimo žemėje, o ne urnų lentynų ar pelenų kruizų. Nes žemė visada priima žmogų be teatrų, be lentynų ir be „akcijų“. Kaip sakydavo senoliai: „Kas iš žemės gimė, tas į žemę ir grįžta.“ O dabar – kas iš žemės gimė, tas į spintą grįžta. Ir dar su sąskaita už nuomą.
Skaitytoja Janė
