Skaityta: 754
Skaitytojų nuomonė
Jau atsibodo…
Mažne 10-metį Širvintų miesto Vilniaus g. Nr.45 daugiabučio namo gyventojai verčiami renovuoti namą, nors dauguma butų savininkų tam nepritaria (gyventojų parašai buvo pristatyti tiek anuomečiam merui K. Pakalniui, tiek merui V. Jasiukevičiui, Savivaldybės administracijos direktorei, Komunaliniam ūkiui). Dauguma gyventojų norėjo remontuoti namą savo lėšomis, ir tai daroma. Beveik visi langai pakeisti stiklo paketais, tvarkomos durys, nors jos ir taip buvo tvarkingos, kalbama ir apie kitus rimtesnius darbus, kuriuos mums organizuoti, manau, padėtų Komunalinis ūkis. Kiek tenka kreiptis į jo vadovą D. Pečiulį, jis visuomet supranta gyventojų bėdas ir rūpesčius. Atsitiko kas nors – skambini, tuojau sureaguoja ir dar padėkoja, kad pranešei. Taip dirbti turėtų visi rajono tarnautojai, bet toli gražu iki to. Jie tik iki rinkimų gražiai „suokia“, o paskui, kai kurie iš jų, pamiršę savo lozungus, kad „svarbiausia – žmogus“, su gyventojais elgiasi lyg su kokiais įkaitais – žmonių nuomonė pasidaro nebesvarbi, tavo turtas pasidaro jų nuosavybė – peršasi tokia išvada: ką norėsiu, tą su jumis ir darysiu. Nepamirškite, yra Civilinis kodeksas, kuris gina žmonių teises ir nuosavybę.
Grįžtu prie renovacijos temos ir noriu pasakyti tam vargšui valdininkui, kuris ir poilsio dienomis „dirba“ (vaikšto po butus ir renka parašiukus, vėl žadėdamas „žemas“ kainas), kad visų pirma reikėtų žinoti, kokie čia gyvena butų savininkai, ar jie bus pajėgūs tas „žemas“ paskolas grąžinti. Juk šiame daugiabutyje 50 proc. butų savininkų – pensininkai, apie 20 savininkių – pensininkės našlės, yra įvairiomis ligomis sergančių žmonių. Žmonės vos galą su galu suduria, tai kaip paskolą grąžinti? Gal žmogus ir nėra socialiai remtinas, turi kažkokį sodą ar žemės gabalėlį, bet ar tas padės? Pagaliau, tu šiandien dirbi, o ryt gali papildyti bedrabių gretas, tu šiandien sveikas, bet kas žino kokia tavo sveikata bus rytoj…
Taigi, matykime ir girdėkime ne tik save, bet ir šalia mūsų gyvenančius žmones. Apie renovaciją daug skaičiau, mačiau, girdėjau, todėl noriu pasidalinti savo mintimis ir paaiškinti, kodėl aš jos nenoriu. Visų pirma, dėl tos prievartos: jeigu jau esame europiečiai, tai ir imkime pavyzdį iš jų. Štai kad ir Danijoje – jeigu nors vienas iš daugiabučio butų savininkų nesutinka su namo renovacija (kur gyventojams už renovaciją net mokėti nereikia), tame name renovacija nedaroma. O pas mus?! Mažne dešimtmetis nepaleidžia vieno ir to paties namo nuo renovacijos grandinės. Ir vėl skelbimas laiptinės skelbimų lentoje: 02. 26 susirinkimas – pateikiami nauji projektai svarstymui. Įdomu, kas, kada prašė tuos projektus paruošti, jeigu buvo pristatyti gyventojų parašai apskritai prieš renovaciją. Nebesuprantu, kas čia darosi…
Esu kategoriškai prieš renovaciją ir ypač prieš mūrinio namo sienų apšiltinimą. Kodėl?
1) Todėl, kad viskas, kas nenatūralu, yra nesveika nei namui, nei žmogui. Drėgmė kaupiasi viduje, sienos ima pelyti, pradeda veistis grybelis, o tai labai kenkia žmonių sveikatai.
2) Vaizdelis iš pradžių gražus, tačiau jis greit suprastėja, tas 2 mm tinkas, kuris dedamas ant apšiltinimo medžiagos, greitai ima byrėti: pastatys neatsargiai žmogus dviratį, mes padauža akmenuką. O kaip smūgiuojama futbolo kamuoliu į mūsų namo sieną – ir po viso grožio. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: neseniai renovuotas Kultūros namų pastatas ir Knygynas, kurių pamatai jau išspardyti, kultūrnamio sienos jau apsinešusios ir vietomis naujai užlopytos. O šalimais stovintis paštas dar stovės, užtenka jį tik perdažyti.
3) Apšiltinus namo sienas, nebus galima matyti, kokie defektai atsiranda ant mūrinio namo sienų: gal jos trūkinėja, irsta, gal jas reikia gelbėti.
4) Sintetinės medžiagos, laikui bėgant, veikiant įvairiems orų bei temperatūrų pokyčiams, ima dūlėti, byrėti, pradeda veistis graužikai; kitos sukrinta, dėl to deformuojasi.
5) Sintetinės medžiagos nepaprastai greitai dega ir degdamos išskiria labai nuodingas medžiagas. Per televiziją teko matyti gaisrą Maskvos daugiabutyje – ugnis liejosi kaip vanduo. Gaisrininkai dažnai sako: „Jei namas būtų buvęs neapšiltintas ir neapkaltas plastikinėmis lentelėmis, dar būtų buvę galima jį išgelbėti, o dabar šeimininkas vos spėjo iššokti pro langą – viskas sudegė.“
6) O apšiltinti buto sienas iš vidaus juk niekas nedraudžia. Tokių jau ne vienas yra ir mūsų name, tačiau šiltinant iš lauko pusės jiems jau savo apšiltintas sienas tektų išmontuoti, nes apšiltinimas iš dviejų pusių sienai labai kenkia (kaupiasi drėgmė, mūras ima irti). Apšiltinimas iš vidaus bus saugiau, išsilaikys ilgai, o šildymo kaina tikrai sumažės. Kodėl? Paaiškinu. Apšiltinu sienas, padarau oro tarpą, išviečiu komisiją, kuri permatuoja buto kvadratūrą. Ji sumažės, mokėsite mažiau. Kaip norit, taip galvokit, ar rimtai, ar juokais.
7) Renovuojant namus, dažnai gyventojai skundžiasi, kad superkamos pačios prasčiausios medžiagos, o kainos kaip už geriausias. Daug broko, nesąžiningumo atvejų, matome, kaip didesnių namų renovacijos darbai tęsiasi metų metais, pritūkstama pinigų ir t.t.
Yra tokios lietuvių liaudies patarlės: „Neskubėk ir būsi pirmas“ arba „Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“. Todėl sakau: reikia galvoti, o ne žavėtis spalvingu muilo burbulu. Visada žavimės tuo, kas nauja, gražu, bet pagalvokime, ar tai ūkiška, sveika, naudinga… Gerai prisimenu, kai tarybinias metais pasirodė apšiltinimo medžiaga stiklo vata. Vieni tuojau puolė apšiltinti garažų lubas, medinių vasarnamių sienų tarpus. Koks rezultatas? Stiklo vata prisigėrė drėgmės, sukrito, medinės lentelės supuvo, ir žmonėms teko keisti bei perstatinėti sienas. O tų, kas neskubėjo ir nedarė to apšiltinimo, ir šiandien sienos sveikutėlės. Štai tau ir naujovės! Taigi: „Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“. O šiuolaikinis sienų apšiltinimas – tai darbo vietų sukūrimas statybininkams ne tik dabar, bet ir ateičiai, nes sienas teks remontuoti ir remontuoti, gera proga statybinių medžiagų gamintojams ir pardavėjams atsikratyti savo šlamšto ir uždirbti.
Akivaizdžiai matome, kad tokių renovacijos modelių žmonės nenori palaikyti. Tiek Vyriausybė, tiek rajonų valdžia turėtų galvoti apie kitokius daugiabučių atnaujinimo ir modernizavimo metodus. Ko gi negerai rajonui ar Lietuvos vyriausybei, jei žmonės už savo pinigėlius stengiasi paremontuoti daugiabutį. Jie patys sužino, kiek visa tai kainuoja ir, aišku, pamato, kad žymiai pigiau, kad susitvarkyti balkoną kainuoja (vis dar skaičiuoju litais) tik 2000 litų, o ne 5000 litų. Verta atkreipti dėmesį į kainų skaidrumą. Taip su kiekvienu darbu, o kur dar palūkanos?
Ar negalim taip padaryti. Na, sakykim, sutariam susitvarkyti balkonus pagal vieną projektą ir tvarkome. Tokiu būdu mes taip pat sukuriame darbo vietas, perkame medžiagas, mokame PVM, tačiau nedarome nereikalingų darbų, neturime reikalų su bankais.
Pagaliau man iškyla dar ir toks klausimas: „Tai kam namus šiltinti ar sandarinti, kai po to 1 kv. m šilumos kaina pakyla?“ Klausiu todėl, nes žinau, kokia kaina buvo, palyginus su kitų daugiabučių namų kainomis iki 2013 m. Mano manymu, ji buvo beveik mažiausia Širvintų mieste. Tačiau 2013 m. ji kažkodėl pakilo, palyginti su kitų namų, su kuriais buvo lyginama anksčiau. Langus, duris užsandarinome – išėjo atvirkščias rezultatas. Kur šuo pakastas?! Ar tik ne todėl, kad 2013 metais dauguma butų savininkų pasisakė prieš renovaciją, ar išsireguliavo šilumą reguliuojantys prietaisai, ar..?
Bet pakanka… Atsibodo… Alergija… Šunys loja, karavanas eina, o šuns balsas į dangų neina. Reikia permainų mūsų rajone. Artėja rinkimai, tad dalyvaukime, gerai apmąstykime ir rinkime tokius žmones, kurie ir po rinkimų nepamirštų savo programų, kurie dirbtų žmonėms, rajonui. Reikia jaunų, energingų, protingų, jautrių, išsilavinusių, kūrybingų ir veiklių žmonių…
Tiems, kas nori renovuotis, šiltintis – tegul tai daro. Aš manau, „opozicija“ netrukdys. Per televiziją teko matyti tokių namų, kur apšiltintas ne kiekvienas butas. Gana originaliai atrodo: spalvinga, žaisminga, įdomu… Toks namas, atrodo, yra ir Širvintose. Sėkmės!
Vilniaus g. Nr.45 namo gyventoja ir buto savininkė M.A.
Mažne 10-metį Širvintų miesto Vilniaus g. Nr.45 daugiabučio namo gyventojai verčiami renovuoti namą, nors dauguma butų savininkų tam nepritaria (gyventojų parašai buvo pristatyti tiek anuomečiam merui K. Pakalniui, tiek merui V. Jasiukevičiui, Savivaldybės administracijos direktorei, Komunaliniam ūkiui). Dauguma gyventojų norėjo remontuoti namą savo lėšomis, ir tai daroma. Beveik visi langai pakeisti stiklo paketais, tvarkomos durys, nors jos ir taip buvo tvarkingos, kalbama ir apie kitus rimtesnius darbus, kuriuos mums organizuoti, manau, padėtų Komunalinis ūkis. Kiek tenka kreiptis į jo vadovą D. Pečiulį, jis visuomet supranta gyventojų bėdas ir rūpesčius. Atsitiko kas nors – skambini, tuojau sureaguoja ir dar padėkoja, kad pranešei. Taip dirbti turėtų visi rajono tarnautojai, bet toli gražu iki to. Jie tik iki rinkimų gražiai „suokia“, o paskui, kai kurie iš jų, pamiršę savo lozungus, kad „svarbiausia – žmogus“, su gyventojais elgiasi lyg su kokiais įkaitais – žmonių nuomonė pasidaro nebesvarbi, tavo turtas pasidaro jų nuosavybė – peršasi tokia išvada: ką norėsiu, tą su jumis ir darysiu. Nepamirškite, yra Civilinis kodeksas, kuris gina žmonių teises ir nuosavybę.
Grįžtu prie renovacijos temos ir noriu pasakyti tam vargšui valdininkui, kuris ir poilsio dienomis „dirba“ (vaikšto po butus ir renka parašiukus, vėl žadėdamas „žemas“ kainas), kad visų pirma reikėtų žinoti, kokie čia gyvena butų savininkai, ar jie bus pajėgūs tas „žemas“ paskolas grąžinti. Juk šiame daugiabutyje 50 proc. butų savininkų – pensininkai, apie 20 savininkių – pensininkės našlės, yra įvairiomis ligomis sergančių žmonių. Žmonės vos galą su galu suduria, tai kaip paskolą grąžinti? Gal žmogus ir nėra socialiai remtinas, turi kažkokį sodą ar žemės gabalėlį, bet ar tas padės? Pagaliau, tu šiandien dirbi, o ryt gali papildyti bedarbių gretas, tu šiandien sveikas, bet kas žino kokia tavo sveikata bus rytoj…
Taigi, matykime ir girdėkime ne tik save, bet ir šalia mūsų gyvenančius žmones. Apie renovaciją daug skaičiau, mačiau, girdėjau, todėl noriu pasidalinti savo mintimis ir paaiškinti, kodėl aš jos nenoriu. Visų pirma, dėl tos prievartos: jeigu jau esame europiečiai, tai ir imkime pavyzdį iš jų. Štai kad ir Danijoje – jeigu nors vienas iš daugiabučio butų savininkų nesutinka su namo renovacija (kur gyventojams už renovaciją net mokėti nereikia), tame name ir nedaroma. O pas mus?! Mažne dešimtmetis nepaleidžia vieno ir to paties namo nuo renovacijos grandinės. Ir vėl skelbimas laiptinės skelbimų lentoje: 02. 26 susirinkimas – pateikiami nauji projektai svarstymui. Įdomu, kas, kada prašė tuos projektus paruošti, jeigu buvo pristatyti gyventojų parašai apskritai prieš renovaciją. Nebesuprantu, kas čia darosi…
Esu kategoriškai prieš renovaciją ir ypač prieš mūrinio namo sienų apšiltinimą. Kodėl?
1) Todėl, kad viskas, kas nenatūralu, yra nesveika nei namui, nei žmogui. Drėgmė kaupiasi viduje, sienos ima pelyti, pradeda veistis grybelis, o tai labai kenkia žmonių sveikatai.
2) Vaizdelis iš pradžių gražus, tačiau jis greit suprastėja, tas 2 mm tinkas, kuris dedamas ant apšiltinimo medžiagos, greitai ima byrėti: pastatys neatsargiai žmogus dviratį, mes padauža akmenuką. O kaip smūgiuojama futbolo kamuoliu į mūsų namo sieną – ir po viso grožio. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: neseniai renovuotas Kultūros namų pastatas ir Knygynas, kurių pamatai jau išspardyti, kultūrnamio sienos jau apsinešusios ir vietomis naujai užlopytos. O šalimais stovintis paštas dar stovės, užtenka jį tik perdažyti.
3) Apšiltinus namo sienas, nebus galima matyti, kokie defektai atsiranda ant mūrinio namo sienų: gal jos trūkinėja, irsta, gal jas reikia gelbėti.
4) Sintetinės medžiagos, laikui bėgant, veikiant įvairiems orų bei temperatūrų pokyčiams, ima dūlėti, byrėti, pradeda veistis graužikai; kitos sukrinta, dėl to deformuojasi.
5) Sintetinės medžiagos nepaprastai greitai dega ir degdamos išskiria labai nuodingas medžiagas. Per televiziją teko matyti gaisrą Maskvos daugiabutyje – ugnis liejosi kaip vanduo. Gaisrininkai dažnai sako: „Jei namas būtų buvęs neapšiltintas ir neapkaltas plastikinėmis lentelėmis, dar būtų buvę galima jį išgelbėti, o dabar šeimininkas vos spėjo iššokti pro langą – viskas sudegė.“
6) O apšiltinti buto sienas iš vidaus juk niekas nedraudžia. Tokių jau ne vienas yra ir mūsų name, tačiau šiltinant iš lauko pusės jiems jau savo apšiltintas sienas tektų išmontuoti, nes apšiltinimas iš dviejų pusių sienai labai kenkia (kaupiasi drėgmė, mūras ima irti). Apšiltinimas iš vidaus bus saugiau, išsilaikys ilgai, o šildymo kaina tikrai sumažės. Kodėl? Paaiškinu. Apšiltinu sienas, padarau oro tarpą, iškviečiu komisiją, kuri permatuoja buto kvadratūrą. Ji sumažės, mokėsite mažiau. Kaip norit, taip galvokit, ar rimtai, ar juokais.
7) Renovuojant namus, dažnai gyventojai skundžiasi, kad superkamos pačios prasčiausios medžiagos, o kainos kaip už geriausias. Daug broko, nesąžiningumo atvejų, matome, kaip didesnių namų renovacijos darbai tęsiasi metų metais, pritrūkstama pinigų ir t.t.
Yra tokios lietuvių liaudies patarlės: „Neskubėk ir būsi pirmas“ arba „Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“. Todėl sakau: reikia galvoti, o ne žavėtis spalvingu muilo burbulu. Visada žavimės tuo, kas nauja, gražu, bet pagalvokime, ar tai ūkiška, sveika, naudinga… Gerai prisimenu, kai tarybiniais metais pasirodė apšiltinimo medžiaga stiklo vata. Vieni tuojau puolė apšiltinti garažų lubas, medinių vasarnamių sienų tarpus. Koks rezultatas? Stiklo vata prisigėrė drėgmės, sukrito, medinės lentelės supuvo, ir žmonėms teko keisti bei perstatinėti sienas. O tų, kas neskubėjo ir nedarė to apšiltinimo, ir šiandien sienos sveikutėlės. Štai tau ir naujovės! Taigi: „Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“. O šiuolaikinis sienų apšiltinimas – tai darbo vietų sukūrimas statybininkams ne tik dabar, bet ir ateičiai, nes sienas teks remontuoti ir remontuoti, gera proga statybinių medžiagų gamintojams ir pardavėjams atsikratyti savo šlamšto ir uždirbti.
Akivaizdžiai matome, kad tokių renovacijos modelių žmonės nenori palaikyti. Tiek Vyriausybė, tiek rajonų valdžia turėtų galvoti apie kitokius daugiabučių atnaujinimo ir modernizavimo metodus. Ko gi negerai rajonui ar Lietuvos vyriausybei, jei žmonės už savo pinigėlius stengiasi paremontuoti daugiabutį. Jie patys sužino, kiek visa tai kainuoja ir, aišku, pamato, kad žymiai pigiau, kad susitvarkyti balkoną kainuoja (vis dar skaičiuoju litais) tik 2000 litų, o ne 5000 litų. Verta atkreipti dėmesį į kainų skaidrumą. Taip su kiekvienu darbu, o kur dar palūkanos?
Ar negalim taip padaryti. Na, sakykim, sutariam susitvarkyti balkonus pagal vieną projektą ir tvarkome. Tokiu būdu mes taip pat sukuriame darbo vietas, perkame medžiagas, mokame PVM, tačiau nedarome nereikalingų darbų, neturime reikalų su bankais.
Pagaliau man iškyla dar ir toks klausimas: „Tai kam namus šiltinti ar sandarinti, kai po to 1 kv. m šilumos kaina pakyla?“ Klausiu todėl, nes žinau, kokia kaina buvo, palyginus su kitų daugiabučių namų kainomis iki 2013 m. Mano manymu, ji buvo beveik mažiausia Širvintų mieste. Tačiau 2013 m. ji kažkodėl pakilo, palyginti su kitų namų, su kuriais buvo lyginama anksčiau. Langus, duris užsandarinome – išėjo atvirkščias rezultatas. Kur šuo pakastas?! Ar tik ne todėl, kad 2013 metais dauguma butų savininkų pasisakė prieš renovaciją, ar išsireguliavo šilumą reguliuojantys prietaisai, ar..?
Bet pakanka… Atsibodo… Alergija… Šunys loja, karavanas eina, o šuns balsas į dangų neina. Reikia permainų mūsų rajone. Artėja rinkimai, tad dalyvaukime, gerai apmąstykime ir rinkime tokius žmones, kurie ir po rinkimų nepamirštų savo programų, kurie dirbtų žmonėms, rajonui. Reikia jaunų, energingų, protingų, jautrių, išsilavinusių, kūrybingų ir veiklių žmonių…
Tiems, kas nori renovuotis, šiltintis – tegul tai daro. Aš manau, „opozicija“ netrukdys. Per televiziją teko matyti tokių namų, kur apšiltintas ne kiekvienas butas. Gana originaliai atrodo: spalvinga, žaisminga, įdomu… Toks namas, atrodo, yra ir Širvintose. Sėkmės!
Vilniaus g. Nr.45 namo gyventoja ir buto savininkė M.A.
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)