Savaitgalį Vilniuje šurmuliavo „Knygų mugė“. Vaikštinėdamas po ją ir besižvalgydamas, netikėtai prisiminiau vieną knygą, išleistą kiek anksčiau. Galbūt šioje mugėje ji irgi būtų sulaukusi dėmesio. Tai – žymaus krašto fotografo Jono Lučiūno knyga „Į Lapeles pargrįžta paukščiai“. Joje Lapelės išnagrinėtos iš visų pusių: istorinės, etnografinės, geografinės, knygoje labai daug lapeliečių prisiminimų, taip pat pasakojimų apie juos…
Vienas iš jų – Stasys Žinys. Įdomu tai, kad Stasiui teko iš tiesų sudėtingas ir įdomus gyvenimas. Bet apie viską iš eilės.
Stojant į kolūkį – dvi knygos
Knygoje „Į Lapeles pargrįžta paukščiai“ Jonas Lučiūnas rašo apie kolūkių steigimą: „Skaitau 1989 m. išleistą brošiūrą „Mūsų gimtieji Virvyčiai“ ir negaliu patikėti teiginiu: Beveik visi Lapelių kaimo žmonės pareiškimus stoti į kolūkį sunešė vieną dieną“. Apie masinį „savanorišką“ stojimą į kolūkius yra daug parašyta knygų, pastatyta kino filmų, bet patikimiausi yra savo kaimo žmonių prisiminimai. Štai kokius prisiminimus Lapelių bibliotekai paliko Gertrūda Vilkelienė (Čirbulytė): Kai kūrėsi kolūkis, atvažiavo iš Širvintų žydas Rimanas. Atvežė dvi knygas ir liepė: „Į kurią nori, į tą įsirašyk. Į raudoną – tai kolūkin eisi, į baltą – pas meškas važiuosi“. O Edvardui iš Strazdų kaimo pasidarė pikta, kad taip per prievartą liepia rašytis. Tai paėmė supykęs iš šinelio sagas išpjovė. Kai kas tai matė ir apskundė. Už tai Edvardas buvo 3 metams pasodintas į kalėjimą“. Tokiomis aplinkybėmis norom nenorom gal ir sunešė tuos pareiškimus.“
„Laimės kolūkio“ pirmininku buvo išrinktas Stasys Žinys
„Tikriausiai vyresni lapeliokai prisimena tuos laikus kiekvienas savaip. Birutė Cesiūnienė paliko tokius prisiminimus: „Pradžioje kolūkyje už darbadienius mokėjo grūdais. Taip žmonės buvo papratę. Jeigu duoda grūdų, tai gerai, bus iš ko duoną kept. Paskui pradėjo šnekėt, kad už darbadienius mokės pinigais. Dieve, koks buvo striokas. Neduos grūdų, tai iš kur tos duonos paimsi, dieve neleisk. Kai pradėjo mokėt pinigais, tai važiuodavom į Vilnių duonos pirkti“ (kalba netaisyta). „Lapelių kaimo „Laimės“ kolūkio pirmininku buvo išrinktas Stasys Žinys – jis nemokėjo ir nenorėjo rėkti, buvo labai draugiškas žmogus. Lapeliokai tuomet jį vadino „dūšios“ žmogumi. „Laimės“ kolūkiui Stasys Žinys vadovavo iki 1952 metų. (Matyt jis buvo per geras žmonėms ir neįtiko rajono valdžiai).
Knygos autorius Jonas Lučiūnas skyriuje „Lapelių kaimo senbuviai, jų prisiminimai ir pasakojimai apie savo gimtinę ir kaimą“ aprašo daug kaimo šeimų. Dėmesį patraukia kelios senos fotografijos, vaizduojančios tarpukario Lietuvos karius. Joje ant žirgo ir prie pabūklo kartu su draugais – Stasys Žinys.
Stasys Žinys – iš Kaimynų kaimo
Autorius rašo: „Leokadija Žinienė pasakoja, kad jos uošvis Stasys Žinys gimė 1917 m. sausio 26 d. Širvintų rajono Musninkų seniūnijos Kaimynų kaime. Stasys buvo pirmas ir paskutinis tėvų vaikas. Uošvė Albina Žinienė (Lėlytė) gimė 1914 m. spalio 5 d. Rygoje. Stasys Žinys ir Albina Lėlytė dar ankstyvoje vaikystėje tapo našlaičiais. Stasys Žinys pasakojo savo marčiai Leokadijai, kad jam, esant maždaug pusantrų metukų, kažkas atėjo į Žinių namus ir kieme sušaudė jų šeimą (tėvą, motiną ir jį). Atsitiktinumo, o gal tėvų sąmoningumo dėka kulka jo nepalietė. Tėvai krisdami savo kūnais turbūt uždengė jų mažą vaikutį. Po kelių valandų atėjo kaimynystėje gyvenęs Stasio dėdė Kazimieras Bereznauskas. Jis išgirdo verkiančio vaiko balsą, atvertė Žinių kūnus ir rado gyvą mažąjį Stasiuką. Stasį slėpė, kad vėl jo nesušaudytų, ir užaugino dėdė Bereznauskas.
Nepriklausomybės kovų vaikas
Autorius pastebi, kad Stasio Žinio vaikystės laiku (1918-1920 m.) vyko Lietuvos Respublikos nepriklausomybės kovos Giedraičių, Širvintų, Musninkų, Čiobiškio apylinkėse. Štai, kaip jas savo monografijoje „Nepriklausomybės kovos Giedraičių krašte 1918-1920 metais“ aprašo Vilniaus universiteto istorikas Vytautas Lesčius: „Pafrontėje lenkai laikėsi atviro lietuvių sargybų bei rinktinių puldinėjimo arba provokacijų, sukeliančių mūsų karių pasipriešinimą, taktikos. Jie vykdė dideles maisto ir gyvulių rekvizicijas, atskirose vietose praktikavo naujokų šaukimus, suiminėjo vietinės valdžios atstovus, kišdavosi į dvarų, kurių savininkai jiems artimi ir patikimi, valdymo reikalus. Įvairaus dydžio lenkų daliniai buvo įsikūrę Musninkuose, Gelvonuose, Bagaslaviškyje, Šešuoliuose…“
„Žiaurumas, plėšikavimas, kryžiuotiškas patvirkusio ginkluočio nusistatymas beginklių atžvilgiu, tamsiausio „lenko“ pažiūra į visa, kas nelenkiška – štai savybės, kuriomis mums paprastai reiškėsi lenkų kariai…“ – rašė žymus lietuvių visuomenės veikėjas M.Biržiška. „Matyt, į šių neramių įvykių sūkurį pateko Jono ir Eleonoros Žinių šeima“, – spėja Jonas Lučiūnas.
Savo „Pabaigos žodyje“ autorius rašo: „Iš senosios lapeliokų kartos nedaug kas liko. Norėtųsi, kad jaunieji lapeliokai nepamirštų savo kaimo praeities, tėvų ir senelių palikimo – lietuviškojo kaimo idilės. Šiandien jaunimas mažai žino apie savo tėvų gimtąsias vietas, apie savo giminės ištakas. Jūs, mano ir mano gimtojo Lapelių kaimo kaimynų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, nors ir negyvenate Lapelėse, prašau, atsiminkite, jūsų šaknys yra Lapelėse“.
Remigijus Bonikatas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Leokadijos Žinienės albumo, paskelbtos J. Lučiūno knygoje
