Kaip Bagaslaviškio, Gelvonų ir Musninkų žydai sukūrė analogo neturėjusį skyrybų precendentą

Judelis Penas. Skyrybos. Wikipedia iliustr.

Šiandien spaudinių ir internetinių leidinių puslapius užkariauja pasakojimai apie … skyrybas. Žinomų ir tariamai žinomų žmonių apatinių drabužių rodymas visai Lietuvai, pasirodo, yra labai geidžiama tema, todėl tokios tematikos pasakojimai laikomi leidinio kokybės ženklu. Dar neišgirdome, tačiau nenustebtume išgirdę patarimų rašyti ne apie krašto aktualijas, politines peripetijas, kultūrinius įvykius ar kriminalinį atspalvį turinčias situacijas, o apie byrančias krašto žmonių santuokas. Kas kam buvo neištikimas, kaip pasidalijo vaikus, turtą, kas liko prie sukiužusios geldos…

Vartant pageltusius senųjų spaudinių puslapius netyčia atradau, kad periodiniai leidiniai skyryboms nebuvo abejingi net XIX a. Viena tokia aprašyta istorija kaip tik nutiko mūsų rajone, o joje veikiančiaisiais asmenimis tapo Bagaslaviškio, Gelvonų ir Musninkų gyventojai. Įdomiausia tai, kad skyrybų istorija buvo aprašyta ne kokiame „geltonosios spaudos“, t. y. bulvariniame leidinyje, o 1863-1916 metais Vilniuje leistame stačiatikių leidinyje „Lietuvos eparchijos žinynas“. Iš pradžių dukart per mėnesį, o nuo 1873 iki 1905 metų – kas savaitę pasirodydavęs laikraštis daugiausia rašydavo apie stačiatikių provincijos religines naujienas, o štai 1887 metų rugpjūčio 9-ąją beveik keturi leidinuko puslapiai buvo skirti pasakojimui iš Gelvonų. Autorius N. N. aprašo, kaip skyrėsi į stačiatikiu apsikrikštijęs keturiasdešimtmetis Bagaslaviškio žydas Kutelis Šapiro, Giršos sūnus.

Perėjimas į stačiatikių tikėjimą nebuvo labai retas atvejis. Žinoma, kad net Lenino senelis iš motinos pusės Mozė Blankas 1820 metais apsikrikštijo ir priėmė krikščionišką Aleksandro vardą. Pasakojama, jog taip Mozė pasielgė, kad galėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą. Iki 1845 metų žydai Rusijoje neturėjo daugelio teisių, įprastų rusams, o vaikams pradinis mokslas nebuvo privalomas. Carinėje Rusijoje žydams buvo leidžiama gyventi tik dalyje imperijos teritorijos, apėmusios nemažą dalį dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Moldovos, Ukrainos ir dalį vakarinės Rusijos. Žydai iki bolševikų revoliucijos negalėjo eiti kai kurių pareigų, pavyzdžiui, – tapti karininkais.

Leninas taip ir mirė nesužinojęs, kad jo gyslomis teka ir žydiško kraujo. Šį faktą išsiaiškino jo sesuo Ana Uljanova ir 1932 metais pasiūlė bolševikams apie tai viešai pranešti, kad būtų suduotas smūgis „sovdepijoje“ klestėjusiam antisemitizmui. Tačiau Stalino vadovaujami bolševikai nutarė šį faktą nuslėpti. Greičiausiai todėl, kad tuo metu vyko didelė kova su tikruoju 1917 metų perversmo, kurį bolševikai pavadino Didžiąja Spalio socialistine revoliucija, organizatoriumi Levu Trockiu (Leiba Davidovičiumi Bronšteinu). Už tai, kad 1926 metais Trockis sudarė opozicinį bloką prieš Staliną ir jo politiką, 1927 metais vienintelis žydas pirmojoje bolševikų vyriausybėje (buvo paskirtas užsienio reikalų ministru) jis buvo pašalintas iš partijos ir ištremtas į Kazachstaną, o 1929 metais – iš Sovietų Sąjungos. Kaip tik įsidėmėtinais 1932 metais Trockiui ir jo šeimos nariams buvo atimta TSRS pilietybė. 1940-aisiais, manoma – įsakius Stalinui, Meksikoje apsigyvenęs Trockis buvo nužudytas smūgiu į galvą. Ledo kirtikliu smogė slaptasis bolševikų agentas Ramonas Merkaderis.

Apie stačiatikių tikėjimą Gelvonų Šv. Trejybės cerkvėje priėmusius kitatikius minėtas „Lietuvos eparchijos žinynas“ rašė ne kartą. Pavyzdžiui, 1880 metais buvo papasakota apie unitų (Ukrainos graikų apeigų katalikų) šventiką Voleišą, kuris į Gelvonus atsikėlė iš Zibalų. Unitai yra Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikiai, 1596 metais sudarę su Romos Katalikų Bažnyčia Bresto bažnytinę uniją, pagal kurią pripažino popiežiaus valdžią ir priėmė katalikybės dogmatiką, bet pasiliko savo liturgiją ir bažnytinę slavų kalbą. Valdžios į mūsų kraštą iš Vitebsko perkeltas baltarusių palikuonis, anot pasakojimo, labai žavėjosi stačiatikių tikėjimu, tad po mirties buvęs palaidotas pagal stačiatikių tradicijas.

1885 metų liepos 8 dieną Gelvonuose į stačiatikių tikėjimą iškilmingai perėjo valsčiaus tarnautojas katalikas Mykolas Narkevičius, Martyno sūnus. Jis gimė Trakų valsčiuje, o prieš tarnybą Gelvonuose darbavosi Vilniuje. „Persivertimą“ cerkvėje stebėjo nemažai katalikų, tarp jų ir valsčiaus seniūnas F. Strazdas. 1885 metų gruodžio 27 dieną Gelvonų cerkvėje stačiatikiu virto sentikis („raskolnikas“) Pavelas Tichonovičius Bezpalovas, o 1887 metų gegužės 24-ąją – Bagaslaviškio žydas Kutelis Giršovičius Šapiro. Per iškilmingą krikštą pastarasis tapo Vasilijumi Grigorjevičiumi Šapiro-Troickiu. Priedą prie pavardės jis pasirinko norėdamas pagerbti Gelvonų Šv. Trejybės cerkvę.

Būdamas judėjus, Šapiro save laikė pirmojo izraelitų vyriausiojo kunigo Mozės brolio ir pagalbininko Aarono palikuoniu. Pagal žydų įstatymus, šis bagaslaviškietis aaronitas negalėjo liesti mirusiųjų kūnų, išskyrus tėvo, motinos, žmonos ir vaikų, negalėjo būti duobkasiu mirusiesiems.

Anot pasakojimo, bagaslaviškietis dorai atlikdavo savo pareigas, buvo darbštus. Prieš dešimtmetį iki krikšto jam įstrigo mintis tapti krikščioniu, tačiau karšta tėviška meilė mažamečiams vaikams sulaikė nuo tokio poelgio. Dabar, kai vaikai suaugo, jis nusprendė cerkvėje priimti krikštą. Baimindamasis žydų bendruomenės pasipriešinimo, Šapiro tokį savo sumanymą slėpė nuo kitų ir tik 1887-ųjų balandį pasipasakojo Gelvonų cerkvės seniūnui O. Jaročenkai ir dar vienam asmeniui. Jiems patarus, nusiuntė prašymą Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupui Aleksijui, kurio prašė leidimo vietos šventikui atlikti švento krikšto apeigas. Iki krikšto cerkvės seniūnas slapta mokė žydą maldų ir stačiatikių tikėjimo tiesų. Balandžio 17-ąją Aleksijus davė sutikimą, o balandžio 20-ąją jis pasiekė Gelvonus. Arkivyskupo rašte buvo leista krikšto apeigas atlikti stebint gausiai susirinkusiai stačiatikių bendruomenei.

Straipsnyje labai smulkiai ir autentiškai aprašomos krikšto apeigos, gausiai cituojama evangelija, šventiko pasakyti žodžiai ir palinkėjimai naujajam krikščioniui. Tai leidžia įtarti, kad po N.N. slapyvardžiu, ko gero, slėpėsi pats tuometinis Gelvonų šventikas Joanas Davidovičius.

Bet įdomiausia tai, kas nutiko jau kitą dieną ir vėliau po krikšto. Ankstų 1887 metų gegužės 25 dienos rytą į Gelvonus atėjo Šapiro žmona su savo broliu ir paprašė šventiko leidimo pasimatyti su savo vyru. Atsiklausęs dabar jau Vasilijaus Grigorjevičiaus Šapiro-Troickio ir išgirdęs, kad šis neprieštarauja, šventikas pakvietė ją į kambarį. Vos pamačiusi vyrą, žmona pradėjo garsiai raudoti, skėsčioti rankomis ir jau norėjo pulti jam ant kaklo, bet šis atšlijo nuo žmonos ir lyg nesuprasdamas, kas vyksta, pasiteiravo: „Ko, ko tau reikia; aš dabar tavęs nepažįstu; o jei nori, kaip anksčiau, būti mano žmona, tapk stačiatikių krikščione“. Kaip aprašo autorius, šie žodžiai sukrėtė žmoną kaip žaibas, ji nustėro, išbalo ir buvo pasiruošusi kristi ant grindų, tačiau pripuolė brolis, prilaikė ir jai kažką pasakė žydiškai. Kiek padvejojusi, ji prabilo: „Duok man skyrybas!“

Šie žodžiai sukėlė nemažai dvejonių ir šio straipsnio autoriui, juk pagal to meto stačiatikių įstatymus juo tapęs kitatikis gali būti susijęs santuokos saitais ir su nekrikštyta žmona. Jei ši santuoka sudaryta dar iki krikšto, ankstesnė santuoka galioja ir be cerkvėje atliktų ritualų pagal stačiatikių tradicijas. Pagal Apaštalo Pavlo prisakymą, jei skirtingų tikėjimų žmonėmis tapę sutuoktiniai gyventi kartu nebenori, santuoka yra nutraukiama, o pasikrikštijęs žmogus gali tuoktis su stačiatike.

Tik kaip pasielgti šiuo atveju? Atrodo, to meto įstatymai nenumatė, kaip stačiatikis turi išsiskirti su žyde, kai norintis skirtis asmuo atsisakė žydiškų įstatymų ir net viešai cerkvėje prakeikė visas žydų apeigas ir tikėjimus?

Norint išsiaiškinti, kaip reikėtų pasielgti tokioje situacijoje, buvo pakviestas Gelvonų rabinas ir du gerbiami žydai. Iš jų išgirsta, kad būtinas skyrybų raštas, t. y. getas (hebr. gittim, gittin), kurį žydas išduoda žydei nutraukiant vedybas.

Tačiau paaiškėjo, kad Gelvonuose negali būti atlikta skyrybų apeiga ar surašytas skyrybų raštas, kadangi nei per Gelvonus, nei šalia jų neprateka joks upelis, kuriuo būtų galima paleisti plaukti skyrybų „chusticką“ (skarelę). Skyrybas galima atlikti tik Ukmergėje, Širvintose ar, pavyzdžiui, Musninkuose. Bet vėl bėda: kaip išdrįsti nuvažiuoti į svetimą miestelį, kur priešiškai nusiteikusi žydų bendruomenė gali sukelti skandalą, įžeisti stačiatikiu tapusį žmogų, o gal ir sumušti!

Nesusipratimų ir nežinios, kaip pasielgti, daugybė, o čia dar žmonos karčios ašaros ir raudos. Dėl viso šito apėmė labai nemalonus jausmas. Sakykime, parašys Šapiro savo žmonai skyrybų raštą, tai ji, žydų požiūriu, laikys save laisva. Bet kas gali garantuoti, kad ji po kiek laiko per teismą nepaprašys priteisti iš vyro išlaikymą, kas numatyta galiojančiuose valstybės įstatymuose? Ar nedarys tokia žmona vyrui kliūčių, jei šis sugalvos susituokti su stačiatike? Kas suteiks garantijų vyrui ir jį išlaisvins juridine prasme?

Po ilgų diskusijų buvo nutarta, kad žmona prie žydų ir krikščionių liudytojų vyrui parašys raštelį, kad ji ateityje nenori gyventi su šiuo vyru, kad jokiomis priemonėmis nereikalaus lėšų išlaikymui ir nekels pretenzijų, jei šis sumanytų susituokti su krikščione. Tokio raštelio pakanka, tik būtina, kad toks įsipareigojimas būtų patvirtintas, pavyzdžiui, policijos ir pateiktas dvasinei instancijai dėl skyrybų bylos sudarymo

Kai žmona su tuo sutiko, raštelis vyrui dėl jos atsisakymų buvo surašytas. Išduodant šį formalų dokumentą, šventikas pareikalavo rabino, kad per visą skyrybų procedūrą su naujai apkrikštytu Šapiro bus kalbama tik rusiškai, išskyrus, žinoma, skyrybų raštą, kuris turi būti perskaitytas žydiškai. Taip pat pareikalauta, kad stačiatikiu tapęs žydas kitų žydų nebus užsipuolamas ir įžeidinėjamas. Rabinui prisakyta susitarti, kad Šapiro gegužės 26 dieną 11 val. nuvažiuos į Musninkus, kurie buvo išrinkti kaip vieta skyryboms.

Gelvonų rabinas drauge su kai kuriais gerbiamais žydų bendruomenės nariais nuvyko į Musninkus, pasikvietė drauge ir ypatingą žydą, mokantį rašyti skyrybų raštą.

Musninkai I Pasaulinio karo metu. 1915-09-07. Heimo pieš. Wikipedia

Wikipedia aiškina, kad pagrindinis geto tekstas – „nuo dabar tu gali bendrauti su visais vyrais“, kitaip sakant tu nebesi ištekėjusi moteris ir tau paleistuvavimą draudžiantys įstatymai daugiau nebegalioja. Geto skyrybų raštas taip pat sugrąžina moteriai visas buvusias teises, kurias ji turėjo prieš ištekėdama. Būtini reikalavimai getui: skyrybų raštas privalo būti parašytas tik pas judaizmo soferį (judėjų raštų perrašinėtoją ir komentatorių), tam turi būti gautas judėjo vyro sutikimas (žydei žmonai draudžiama skirtis); getas turi būti parašytas ant tokio popieriaus, kurio turinio nebūtų galima ištrinti arba taisyti; data turi atitikti skyrybų rašto sudarymo datą; bet koks geto taisyklių pažeidimas panaikina skyrybų procedūrą.

Atvykę į Musninkus ir pasikalbėję apie skyrybas, rabinai gerokai sutriko. Leisti skirtis žydui su žyde – gana įprastas dalykas. Akivaizdu, kad nebūtų kilę jokių klausimų, jei Šapiro iš pradžių būtų išsiskyręs su žmona, o paskui pasikrikštijęs krikščionu. Bet štai duoti leidimą skirtis stačiatikiui su žyde, tai jau neeilinis įvykis, nepasitaikęs žydų praktikoje. Atsivertė Bibliją, bet joje nieko tinkamo nerado. Puolė panašių atvejų ieškoti Talmude – iš atskirų tomų sudarytame judaizmo religinių raštų rinkinyje, kuris yra vėlyvosios antikos rabinų diskusijų apie žydų įstatymus ir papročius, moralę, istoriją ir kt. sąvadas. Talmudas – tai centrinis rabiniškojo judaizmo tekstas, judėjų religinio įstatymo pagrindas. Jį sudaro Mišna ir Gemara. Trečiojoje Mišnos knygoje „Nashim“ („Moterys“) kaip tik aprašyti vedybų, išsiskyrimo, priesaikos ir nazariečių įstatymai.

Nebeišlikusi Musninkų sinagoga

Bet ir čia susirinkusieji nieko panašaus nerado. Paaiškinimo nerasta ir Halachoje, kurioje aprašyti visi judaizmo religiniai įstatymai, jungiantys 613 Įsakymų ir daugumą Talmudo įstatymų. Halacha nurodo, kaip žydui gyventi, valgyti, vesti žmoną ir net būti palaidotam. Atsivertę Agadą, kuri yra nejuridinio pobūdžio Talmude, midrašuose ir targumuose užrašyti žydų papročiai, išplėstiniai bibliniai ir istoriniai pasakojimai, papildyti pamokančiomis ir šmaikščiomis smulkmenomis, Musninkuose susirinkę žydai irgi nerado paaiškinimo, kaip pasielgti šioje skyrybų byloje.

Skyrybų „komitetas“ dar peržiūrėjo visą skyrybų chronologiją ir įsitikino, kad tai tikrai pirmas toks atvejis! Tarp žydų pasklido paniška baimė, visi apsiverkė, ypač žmona ir jos giminaičiai. Ėmė prašyti rabino ir žydų senolių, kad šie vis dėlto duotų skyrybas, jog Šapiro žmona galėtų dar kartą ištekėti. Įkalbėjo, bet tada pasipylė riksmai, visi ėmė ginčytis, kaip turėtų būti surašytas skyrybų raštas. Kieno jis turi būti surašytas? Žydo ar krikščionio?

Po daugybės ginčių buvo nutarta parašyti taip: „Aš, žydas Kutelis Giršovičius Šapiro, stačiatikis – Vasilijus Grigorjevičius Troickis-Šapiro, duodu šį skyrybų raštą ir t. t.“

Nedelsiant ėmėsi rašto sudarymo. Dėl išskirtinio atvejo, nepasitaikiusio žydų vedybinėje praktikoje, paėmė nedidelį kvadratinį popieriaus lapą, nors pagal tradiciją jis turėtų būti rašomas tik pergamente (pamenate, kad nebūtų galima trinti ir taisyti). Anot N. N. pasakojimo, skyrybų rašte vieno dydžio hebrajiškais rašmenimis turi būti parašyta 12 eilučių, o kiekvienoje eilutėje pagal atitinkamą tvarką turi būti parašyta 12 raidžių.

Raštas rašytas gana ilgai, apie 3 valandas. Kai baigus imta tikrinti, paaiškėjo, kad trečioje eilutėje nuo apačios praleista viena raidė, o įrašyti ją niekaip negalima. Tad visas skyrybų raštas buvo sugadintas.

Vėl kilo klyksmai, triukšmas ir baisus verksmas, tarsi būtų įvykę kažkas ypatingo. Pagaliau, žmonai ir jos giminaičiams maldaujant, žydai ėmėsi rašyti antrąjį skyrybų raštą ir tam sugaišo dar apie 4 valandas. Tik 8 val. vakaro buvo baigtas skyrybų aktas, kurį nuo pat pradžių stebėjo Musninkų policijos uriadnikas (puskarininkis) ir daugybė pašalinių – vietos krikščionių. Ypač visus sujaudino, kai po skyrybų Šapiro išėjo iš Musninkų rabino namų, o dukra tarpduryje užstojo jam kelią ir puolė ant kaklo iš dvasios gelmių šaukdama: „Tėtuši, tėtuši! Nepalik manęs! Kur tu eini ir kam tu mane palieki?!“ Kaip rašoma, šie paprasti žodžiai giliai sujaudino kiekvieną ir išspaudė ašarą. Žydės ėmė raudoti, kaip aprauda mirusįjį, o tėvas ištraukė rublį, atidavė jį dukrai, pabučiavo ir kreipėsi į žydus, nusiimdamas kepurę ir nusilenkdamas: „Atleiskite“. Sėdęs į vežimą, išvažiavo į Gelvonus.

„Šiuo metu Vasilijus Grigojevičius Šapiro-Troickis“ užsidirba varganus skatikus sąžiningai dirbdamas, gyvena prie Gelvonų cerkvės, dalyvauja kiekvienose pamaldose ir, galima sakyti be jokio pagražinimo, tarnauja pavyzdžiu stačiatikiams,“ – savo straipsnį „Lietuvos eparchijos žinyne (1887, Nr. 32) baigia N. N.

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top
+