Širvintų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro Grupinio gyvenimo namai – tai ne tik pastatas, kuriame gyvena devyni žmonės. Tai namai, kuriuose kasdien gimsta šypsenos, rūpestis vienas kitu ir nuoširdus noras būti naudingiems. Čia gyvena žmonės, kurie, nepaisant gyvenimo iššūkių, spinduliuoja darbštumu, šiluma ir noru padėti kitiems. Jie nori dirbti, nori būti matomi, nori būti reikalingi.
Apie tai, kaip sekasi šiems gyventojams, kokios jų svajonės, kas juos palaiko ir įkvepia, kalbamės su Širvintų socialinių paslaugų centro direktore Neringa Lubyte–Stankevičiene – žmogumi, kuris kasdien mato, kaip mažais žingsniais kuriamas didelis pokytis.
– Kaip šiandien gyvena Širvintų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro Grupinio gyvenimo namų bendruomenė? Kaip keitėsi jų kasdienybė per pastaruosius mėnesius?
– Širvintų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro Grupinio gyvenimo namų bendruomenė šiandien gyvena ramų, bet prasmingą gyvenimą. Čia svarbiausia, kad kiekvienas gyventojas jaustųsi saugus, reikalingas ir turėtų galimybę būti savarankiškas tiek, kiek leidžia jo galimybės. Žmonės gyvena mažomis grupėmis, kiekvienas turi savo kambarį ar kambario dalį, padeda tvarkytis, gamina maistą, dalyvauja bendrose veiklose. Mūsų tikslas – kad tai būtų tikri namai, o ne įstaiga. Per pastaruosius mėnesius kasdienybė pastebimai pasikeitė – vis daugiau gyventojų drąsiau imasi atsakomybės už kasdienius darbus. Jie mokosi planuoti savo veiklas, gaminti paprastus patiekalus. Kai kurie jau pradėjo lankytis užimtumo veiklose Neįgaliųjų draugijoje, susipažino su jų veikla, dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, vyko pas ūkininką padirbėti, lankėsi Širvintų žirgyne. Tokios veiklos jiems labai svarbios – jos leidžia geriau pažinti aplinką, kurioje gyvena, suteikia pasitikėjimo savimi ir padeda jaustis reikalingais. Didelį dėmesį skiriame emocinei sveikatai.
Kiekvienam gyventojui sudaromas individualus pagalbos planas, o darbuotojai padeda išmokti atpažinti emocijas, kalbėti apie jas, ieškoti būdų nusiraminti. Pastebime, kad gyventojai tampa atviresni, rečiau užsisklendžia, daugiau šypsosi, o bendravimas su aplinkiniais tampa vis dažnesnis. Kartu su Socialinių paslaugų centro Globos padalinio senoliais organizuojame ir dalyvaujame renginiuose bei susitikimuose, kur galima pabendrauti, pasidalinti džiaugsmais ar tiesiog kartu išgerti arbatos. Per pastaruosius mėnesius mūsų namuose atsirado daugiau tvarkos ir aiškumo – įvedėme pareigų pasidalinimo tvarką, kad kiekvienas išmoktų naujų dalykų ir sustiprintų pasitikėjimą savimi. Visi šie pokyčiai atnešė daugiau savarankiškumo, džiaugsmo ir įsitraukimo į bendruomenės gyvenimą. Mums, darbuotojams, svarbiausia matyti, kad gyventojai ima tikėti savo galimybėmis. Tai rodo, kad einame teisingu keliu – po truputį, bet tvirtai, link gyvenimo, kuris vis labiau primena kiekvieno iš mūsų kasdienybę.
– Kokie yra pagrindiniai gyventojų poreikiai ir kaip centras juos tenkina?
– Grupinio gyvenimo namų gyventojų poreikiai glaudžiai susiję su saugumo jausmu, kasdienės rutinos palaikymu ir bendravimu. Siekiame, kad kiekvienas žmogus jaustųsi priimtas, turėtų galimybę būti savarankiškas ir gyventų visavertį gyvenimą. Gyventojams svarbi aiški dienotvarkė, darbuotojų palaikymas bei galimybė užsiimti mėgstama veikla – gaminti, tvarkytis, piešti, prižiūrėti aplinką ar padėti buityje. Mūsų komanda kasdien padeda jiems stiprinti socialinius ir buitinius įgūdžius, o kartu skatina išreikšti save per kūrybą, judėjimą ir bendravimą. Didžiuojamės, kad mūsų gyventojai yra labai darbštūs, atsakingi ir noriai įsitraukia į įvairias veiklas. Jie nori jaustis reikalingi, todėl nuolat ieškome bendradarbiavimo galimybių su vietos įstaigomis, įmonėmis ir bendruomenėmis, kad galėtume suteikti jiems prasmingo užimtumo. Tokios partnerystės leidžia gyventojams įgyti darbo patirties, ugdyti pasitikėjimą savimi ir prisidėti prie bendro gėrio. Mūsų tikslas – kad kiekvienas žmogus, nepaisant turimos negalios, turėtų galimybę būti matomas, vertinamas ir aktyviai dalyvautų visuomenės gyvenime.
– Minima, kad gyventojai labai darbštūs ir nori padėti – kokių veiklų jie imasi kasdien? Ar turi galimybę dirbti ar savanoriauti?
– Mūsų Grupinio gyvenimo namų gyventojai čia apsigyveno visai neseniai – dar tik prieš porą mėnesių, todėl dabar pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kad jie gerai pažintų naują aplinką, priprastų prie kasdienės rutinos ir jaustųsi saugiai. Vis dėlto jau dabar matome, kad jie labai darbštūs, smalsūs ir noriai įsitraukia į kasdienes veiklas. Gyventojai patys tvarkosi savo kambarius, padeda palaikyti švarą ir tvarką bendrose erdvėse, gamina valgį, prižiūri aplinką, laisto gėles, padeda darbuotojams atlikti smulkius buities darbus. Tai paprasti, bet labai prasmingi dalykai, kurie ugdo atsakomybę ir savarankiškumą. Dabar daug dėmesio skiriame užimtumo veikloms namų viduje – vyksta rankdarbių, dailės, maisto gaminimo užsiėmimai, bendros popietės, kurių metu gyventojai mokosi bendravimo, dalijasi patirtimis, planuoja dieną. Šie maži kasdieniai žingsniai yra labai svarbūs, nes padeda sustiprinti pasitikėjimą savimi ir jausmą, kad jie yra bendruomenės dalis. Apie savanorystės ar įdarbinimo galimybes galvosime ateityje, kai gyventojai geriau pažins juos supančią aplinką, žmones ir jausis labiau įsitvirtinę. Mūsų tikslas – eiti nuosekliai, neskubant, kad kiekvienas žingsnis būtų tvirtas ir suteiktų tikrą naudą žmogui. Matome, kad potencialo tikrai yra – gyventojai rodo iniciatyvą, nori padėti, o tai labai džiugina ir skatina kurti tolesnius planus jų užimtumo ir saviraiškos srityse.
– Kaip bendruomenė (miestas, savivaldybė, verslai) priima šiuos žmones? Ar jaučiate palaikymą?
– Kalbant apie mūsų bendruomenės požiūrį į žmones, turinčius psichikos ar intelekto negalią, matau aiškų teigiamą pokytį. Žmonės tampa atviresni, labiau supranta, kad šie asmenys nori gyventi taip pat kaip visi – dirbti, bendrauti, dalyvauti bendruomenės gyvenime. Vis dažniau sulaukiame nuoširdaus smalsumo, draugiškų žvilgsnių. Žinoma, dar yra vietos tobulėjimui – kartais žmonėms vis dar trūksta informacijos ar tiesiog drąsos užmegzti kontaktą, bet bendrąja prasme matomas pozityvus pokytis. Didžiausią palaikymą jaučiame iš Širvintų rajono savivaldybės. Ji nuosekliai remia mūsų veiklą – tiek finansiškai, tiek žmogiškai. Savivaldybės vadovės domisi Grupinio gyvenimo namų kasdienybe, išklauso mūsų poreikius, padeda ieškoti sprendimų. Tai labai svarbu, nes tokia parama suteikia saugumo jausmą ir leidžia mums toliau augti, stiprinti paslaugų kokybę. Kol kas vietos verslai dar nebuvo tiesiogiai įsitraukę į mūsų veiklą ar bendradarbiavimą, bet tikiu, kad viskas ateina su laiku. Tokiems ryšiams reikia pasitikėjimo ir pažinimo – kai verslo atstovai pamatys, kad mūsų gyventojai yra šilti, nuoširdūs, galintys prisidėti prie įvairių veiklų, atsivers ir naujų galimybių. Mūsų tikslas – ne versti, o kviesti bendradarbiauti, parodyti, kad socialinė įtrauktis naudinga visiems. Svarbiausia, kad turime tvirtą pagrindą – savivaldybės palaikymą ir bendruomenės supratimą. Tai leidžia mums drąsiai žengti pirmyn ir tikėti, kad pamažu vis daugiau žmonių prisidės prie bendro tikslo – atviros, įtraukią visuomenę kuriančios Širvintų rajono bendruomenės.
– Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria gyventojai ir darbuotojai?
– Didžiausi iššūkiai mūsų Grupinio gyvenimo namuose dažnai susiję su komunikacija ir emociniu darbuotojų krūviu. Ne visi gyventojai gali aiškiai išreikšti savo mintis, poreikius ar jausmus – dalis kalba labai trumpais sakiniais, kiti vartoja neverbalinius signalus, gestus ar mimiką. Todėl darbuotojams tenka būti itin atidiems, mokėti „skaityti“ žmogaus emocijas, stebėti elgesio pokyčius, nes būtent jie dažnai parodo, kad kažkas negerai – skauda, neramu ar kyla baimė. Kartais net menki aplinkos pokyčiai – naujas darbuotojas, kita dienotvarkė ar per garsus garsas – gali sukelti stiprią emocinę reakciją, o ją suvaldyti be aiškios kalbinės komunikacijos būna sudėtinga. Darbuotojams nuolatinė emocinė įtampa tampa rimtu iššūkiu, ypač turint omenyje, kad šie namai yra pirmieji mūsų rajone. Pradžioje teko susidurti su daugybe naujų situacijų, nežinomybės ir atsakomybės jausmu – juk reikėjo ne tik įrengti aplinką, bet ir išmokti teikti šią paslaugą bendruomenei praktiškai. Vis dėlto džiugu matyti, kad per kelis mėnesius darbuotojai puikiai pažino gyventojus: išmoko atpažinti jų nuotaikas, suprasti elgesio priežastis ir tinkamai reaguoti į įvairias situacijas. Dėl to pradžioje buvusi įtampa po truputį atslūgsta, o darbas tampa emociškai lengvesnis ir stabilesnis. Tarp gyventojų ir darbuotojų stiprėja pasitikėjimas, o kasdienis bendravimas vyksta vis sklandžiau ir nuoširdžiau.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotr. iš N. Lubytės–Stankevičienės asmeninio archyvo
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
