„Dūšioje visą savo gyvenimą norėjosi tapyti…“

Aldoną Ulbinaitę-Vasiukevičienę klasiokai vaikystėje vadindavo „Gulbinaite“...

Rugsėjo pradžioje Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje vyko liaudies menininkės Aldonos Vasiukevičienės tapybos darbų parodos atidarymas. Pirmoji dailininkės paroda Širvintose buvo surengta praėjusių metų kovą. Nuo to laiko prabėgo pusantrų metų, todėl ponios Aldonos gerbėjai turėjo progos susipažinti su pačiais naujausiais tapytojos darbais. Aldona Vasiukevičienė tapo tik trejetą metų, tačiau jau keletą kartų dalyvavo parodose „Aukso vainikas“, 2014 metais gavo Rimo Zigmo Bičiūno premiją, o du autorės darbai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Visi Aldonos Vasiukevičienės tapybos darbai nepalieka abejingų – jie pavergia savo nuoširdumu, sąžiningumu ir spalvų gausa.

Menininkė mielai sutiko papasakoti „Širvintų krašto“ skaitytojams apie savo dar gana „šviežią“ potraukį tapybai ir apie tai, iš kur ir kaip atsirado noras tapyti.

– Tapyti pradėjote labai vėlai, vos prie trejetą metų… Kodėl?

– Dūšioje visą savo gyvenimą norėjosi tapyti. Nors niekada negalvojau tapti tikra dailininke, tačiau mane traukė paimti į rankas teptuką ir pabandyti piešti,tik kad tam anksčiau neturėjau tokios galimybės. O gal nesitikėjau ko nors rimto sukurti…

Mokyklos laikais per vieną piešimo pamoką mokytoja atnešė varną ant šakos. Aš tą varną taip gražiai nutapiau, jog mokyklos konkurse laimėjau pirmą vietą. Tai buvo didelis paskatinimas, postūmis, žinojimas, kad galiu tai daryti. Tada labai džiaugiausi. Vėliau kitame konkurse nupiešiau žiemą, laimėjau antrą vietą. Gaila, kad tada niekas į mane rimtai dėmesio neatkreipė, tad piešimą apleidau. Vėliau – šeima, augo vaikai, dirbdavau keliuose darbuose, nes reikėjo pinigų butui ir pan.

– Girdėjau, kad Jūs ne tik piešiate, bet dar mokate groti armonika ir akordeonu?

– Kaniūkų kaimas, kuriame gimiau, nuo Varėnos toli, o tėvas buvo labai griežtas ir neleido į jokią meno mokyklą. Tačiau turėjau labai gerą senelį, kuris man, septintokei, padovanojo armoniką. Po trijų savaičių jau grojau, nežinau ką, tačiau grojau… Pradėjau nuo „suk suk ratelį“, baigiau įvairiomis polkomis. Kada senelis pamatė, kad esu muzikai gabi mergaitė, po metų nupirko vokišką akordeoną, kurį ir šiandien turiu, labai saugau. Senelis akordeoną nupirko su viena sąlyga: jam numirus, reikėsią pagroti seną lietuvišką himną. Aš, grįžusi iš kapinių, nors ir verkdama, tačiau pagrojau.

Visa menininkės tapyba prasidėjo nuo šio paveikslo...

– Jau devynioliktus metus gyvenate Bartkuškyje. Jeigu ne paslaptis, kokiais keliais čia atsidūrėte?

– Jokių paslapčių neturiu. Mes, dzūkai, esame atlapaširdžiai, dūšios žmonės, nors kitų žmonių paslapčių neišduodame. Mano atsiradimo Bartkuškyje istorija prasidėjo labai gražiai, tačiau baigėsi ji nelabai kaip… Varėnos rajone kartu su manimi mokėsi iš šio krašto kilęs vyras. Vėliau kartu dirbome, kartu mokėmės Kaune, tik paskui likimas mus išskyrė. Vienas apie kitą nieko nežinojome, kol vėliau tą žmogų visiškai atsitiktinai sutikau. Mirus mano vyrui ir jo žmonai, nutarėme gyventi kartu. Užauginau du savo ir tris jo vaikus, todėl dabar esu labai „bagota“, – turiu net penkis vaikus. Šiandien visi turi savo šeimas, vyriausiam tuoj sueis 38, o jauniausiam – 28 metai. Labai didžiuojuosi visais vaikais.

– Minėjote kad dzūkai yra atlapaširdžiai žmonės. Ar labai jie skiriasi, pavyzdžiui, nuo bartkuškiečių?

– Aukštaičiai kitokie nei dzūkai. Dzūkijoje per kelią žmogui šaukia: „Ar valgei?!“, ir jeigu šis nevalgęs – pakviečia užeiti.. Čia žmonės šiek tiek kitokie, daugiau užsidarę, nelabai bendraujantys. Man šie dalykai iš pradžių buvo neįprasti, bet kai vietiniai žmonės mane, kaip dzūkę, geriau pažino – priėmė į savo tarpą. Bartkuškyje turiu labai gerų draugų, tai – Irena ir Juozas Augustinavičiai. Labai mandagūs, protingi, geros dūšios žmonės, su kuriais, jeigu sunku, galima visada nuoširdžiai pasikalbėti. Sunkiomis gyvenimo valandomis nueidavau pas juos į svečius. Šie žmonės prie kavos puodelio visada rasdavo man šiltą užuojautos žodį.

– Papasakokite, kas atsitiko, kad būtent 2014 metais į rankas paėmėte teptuką?

– Taip tapyti pradėjau tik prieš tris metus. Dar turiu pirmus paveikslus. Tapyti paskatino Joana Zinkevičienė. Su ja susipažinau jau senokai, dar prekiaudama turguje. Kartą, stovėdama turguje, matau, jog kažkokia moteris blaškosi su braškėmis po visą turgų, tačiau niekas jos nepriima. Žiūrėjau, žiūrėjau, ir neiškentusi pasiūliau prisiglausti prie manęs. Ji labai apsidžiaugė ir pasiūlė pasivaišinti braškėmis. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad abi gyvename netoli Širvintų. Kitą kartą, neradusi vietos, vėl atsistojo prie manęs. Taip ir susidraugavome. Ji dažnai mane kviesdavosi užeiti į svečius pasikalbėti prie kavos puodelio. Vieną kartą užėjau ir matau, jog visos sienos nukabintos paveikslais. Jau žinojau, kad ši moteris yra „darbė-devyndarbė“, tačiau pamačiusi tiek paveikslų, nustebau ir galutinai susižavėjau šia moterimi. Klausiu jos, kur čia tiek paveikslų prisipirkote? Paaiškėjo, kad čia jos pačios tapyba. Tada prisipažinau ir apie savo gyvenimo svajonę, kad ir aš labai norėčiau kada nors pabandyti tapyti. Joana atnešė kartono gabaliuką, davė teptuką ir liepė pabandyti. Pas ją sėdėdama nutapiau paveikslėlį – gėles, kurį ir šiandien dar turiu. Jinai pasižiūrėjo ir sako: „Aldute, tu gali tapyti, tikrai turi tam talentą…“ Parsivežiau tą paveikslėlį namo ir pasidėjusi žiūriu. Priėjęs mano vyras sako: „Tai gal nori pasakyti, kad čia tu pati nutapei?“ Netikėjo ir vaikai… Teko kitą dieną nutapyti bijūnus. Taip ir prasidėjo… Vėliau Joana mane prikalbino nuvežti paveikslų į parodą. Gyvendama Vilniaus senamiestyje, netoli Gedimino pilies, dažnai lankydavausi dailės parodose, jos mane traukte traukdavo. Įsivaizdavau, kad jose dalyvauja ypatingi žmonės, – todėl galvojau, kur ten man su savo paveikslais į parodą… Bet Joana primygtinai reikalavo, ir teko jai nusileisti.

Senas trobos langas su langinėmis, ant palangės stovi pelargonija. Čia tik piešinys ant medžio.

Taip atrodo langas su uždarytomis langinėmis.

– Jau pačiais pirmaisiais savo kaip dailininkės karjeros metais gavote premiją…

– 2014 metais dalyvavau Varėnos kultūros centro parodų salėje vykusioje dabartinės liaudies tapybos krypties – primityvizmo parodoje ir joje gavau Rimo Zigmo Bičiūno premiją. Jo mama Monika Bičiūnienė buvo viena ryškiausių primityviosios tapybos pradininkė Lietuvoje ir yra nutapiusi virš 2000 paveikslų. Sūnus mamos garbei įsteigė premiją. Premiją gavau už paveikslą, kurį nutapiau savo tėvų atminimui. Prieš keturis metus mano tėvai vienas po kito numirė, po to greitai atsitiko dar viena nelaimė -teko laidoti anūką. Nutapiau tėvus, einančius į kapines: tėvas su kepure rankoje, o mama – su rožančiumi. Net negalvojau šio paveikslo į parodą vežti, tačiau po ginčų su Joana nuvežiau. Ir štai…

– Paaiškinkite, ką reiškia primityvioji tapyba ir kaip gimsta tokie jausmingi ir nuošidūs paveikslai?

– Jeigu keliais žodžiais – pieši, ką matai… Primityvioji dailė, dar vadinama naiviuoju menu, yra nuoširdi ir autentiška dailės šaka, pasižyminti paprastumu, betarpiškumu, išsiskirianti specifine menine raiška. Naudojamos grynos spalvos ir jų deriniai. Kada lieku viena, kada neužmiegu: užsimerkiu ir įsivaizduoju, ką aš tapysiu. Paveikslai patys gimsta galvoje, vaizduotėje. Tada pradedu tapyti, tačiau dažnai ateina toks momentas, kad jaučiu, jog reikia sustoti, nes daugiau nebegaliu. Ir trinu, ir imu kitą spalvą, tačiau niekas toliau nebeišeina. Tada tą paveikslą paslepiu, ir jis būna tamsoje porą-trejetą savaičių ar net keletą mėnesių. Kada vėl išsiimu, jį pamatau jau visiškai naujoje šviesoje, ir būna taip, kad jį užbaigiu per vieną valandą. Teptukas pats savo padaro, tarsi šoka tango. Žinoma, piešiu ir tai, ką matau gražaus gamtoje.

Kaip tikra dzūkė ponia Aldona niekada nepraleidžia progos pagrybauti.

– Šiuo metu jūsų paveiksluose vyrauja gamta. Ar nebandėte piešti portretus?

– Žinoma, noriu pamėginti tapyti ir portretus. Turiu padariusi porą anūko, pačio brangiausio ir mylimiausio žmogaus, nuotraukų. Jis nežino, kam aš jį fotografavau. Pamėginsiu iš nuotraukos nutapyti jo portretą. Turiu nutapiusi savo portretą taip pat iš nuotraukos. Suprantu, kad portretus tapyti bus sunku, tačiau labai labai noriu tai daryti. Man buvo reikalingas tikras dailininkas, kuris parodytų mano klaidas, todėl buvau nuvažiavusi į Širvintų Meno mokyklą pas mokytoją Stasę Rulevičienę. Paprašiau, kad pakomentuotų mano klaidas, tai ji atsakė, jog tapyboje klaidų nebūna ir mane išvarė iš studijos… Vilniuje vienoje studijoje susipažinau su dailės mokytoja Viktorija Starygina ir lankiausi jos keliose pamokose. Gaila, tačiau mano darbo grafikas toks, kad nebegaliu toliau lankytis dailės pamokose.

– Per miesto šventę esu Jus matęs mugėje su savo darbais. Ar parduodate savo paveikslus?

– Jau esu pardavusi nemažai savo paveikslų, tačiau išdovanojau jų dar daugiau. Šiemet du natiurmortai išvažiavo į Daniją, juos nupirko Širvintose vykusioje mugėje. Toje pačioje mugėje mano paveikslais labai susidomėjo viena pagyvenusi moteris, jų tada turėjau net 49. Priėjusi prie jų labai ilgai ir kruopščiai juos apžiūrinėjo. Vėliau užkalbino ir sako: „Jūsų paveikslai tokie gražūs, tokie spalvingi, net vienoje spalvoje slepiasi dar keletas atspalvių, jūs tikra Bičiūnienė. Pasirodo. ji labai gerai pažinojo Moniką Bičiūnienę ir jos kūrybą, puikiai pažįsta visą jų šeimą. Tada nespėjau su ja pasikalbėti, nes tuo momentu paveikslais buvo susidomėję keli žmonės, o moteris tuo tarpu nuėjo. Labai norėčiau su ja susitikti ir pasikalbėti, tikiuosi, kad perskaičiusi jūsų straipsnį atsilieps…

– Jūsų tapyti darbai gyvena jausmais, matyt, dažnas paveikslas susijęs su išgyvenimu?…

– Taip. Pavyzdžiui, galiu papasakoti, kaip atsirado paveikslas su gervėmis. Vaikystėje bulves kasdavome rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje, per Bobų vasarą. Tuo metu danguje dažnai klykdamos praskrisdavo gervės, o mama, jas pamačiusi, sakydavo: „Aldute, pažiūrėk, kaip gražiai skrenda gervelės“. Minint mamos mirties metines nuėjome į kapus uždegti žvakių. Pakilo vėjas ir žvakes uždegti buvo labai sunku. Prisimenu: pasilenkus degu žvakę, užgirdusi duslų dunksėjimą pakeliu galvą ir pamatau praskrendančią vienišą gervę. Nutariau mamos garbei būtinai jas nutapyti, taip ir gimė paveikslas su gervėmis.

– Jūs esate nutapiusi nemažai paveikslų su įvairiomis gėlėmis, į kuriuos bežiūrint tarsi junti iš jų besiveržiantį sodrų gėlių kvapą… Gal mėgstate ir tikras gėles?

– Kokia moteris nemėgsta gėlių? Gėlės – mano hobis. Auginu labai daug gėlių, kurias parduodu, labai daug rūšių bijūnų, kurie birželio mėnesį labai gražiai žydi.

Norėčiau pasakyti, kad esu labai skolinga Joanai Zinkevičienei už jos atradimus ir patarimus, Daliai Karolaitienei, kuri paveikslus taip sukomponuoja, kad užėjusi į parodą savo darbų nebepažįstu, Stasei Rulevičienei už tai, kad išvijo mane iš studijos tuo pabrėždama, kad turiu savo braižą ir nereikia jo gadinti. Tada dar pagalvojau: kaip mane galima sugadinti? Juk aš nieko nemoku…

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas