Vėlinių žygis laisvės kovotojų takais

Žvakės liepsna yra pagrindinis visų mirusiųjų dienos simbolis. Ugnis ne tik pritraukia mirusiųjų vėles, bet yra raktas į gyvųjų ir mirusiųjų susitaikymą. Lapkričio pirmosiosmis dienomis žvakių liepsnelės apšviečia net ir mažiausias kapinaites, tačiau yra vienišų ir užmirštų laisvės kovotojų kapų, kurie net ir visų mirusiųjų dieną lieka tamsūs.

Širvintose Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio Algimanto skilties skautų ir Lietuvos šalių sąjungos atstovų iniciatyva jau tradicija virto Vėlinių žygis, kurio metu yra lankomi Širvintų rajone esantys partizanų žūties vietą žymintys paminklai. Būdami ištikimi duotam įžodžiui tarnauti DIEVUI, TĖVYNEI ir ARTIMUI, pastatydami žvakę prie pamiršto paminklo, skautai ir šauliai pagerbia kovotojus už Lietuvos laisvę.

Skautų ir šaulių žygio pradžia. Šventinamos žvakės.

Skautų ir šaulių žygio pradžia. Šventinamos žvakės.

Širvintų kapinėse ilsisi kunigas ir lietuvybės puoselėtojas Jonas Navickas, kurio kapą prisiminė ir pagerbė skautai ir šauliai.

Širvintų kapinėse ilsisi kunigas ir lietuvybės puoselėtojas Jonas Navickas, kurio kapą prisiminė ir pagerbė skautai ir šauliai.

Šiemet savo kelionę skautai ir šauliai pradėjo kiek kitaip, prie R. Antinio paminklo 1920 metų mūšyje žuvusiems kariams ir šauliams atminti. Šioje simbolinėje vietoje kunigas Antanas pašventino žvakes, kurios vėliau buvo degamos prie laisvės kovotojų kapų.

Pirmosios skautų ir šaulių žvakės nušvietė Širvintų miestelyje esančius laisvės kovotojų kapus – liepsnelės sužibo prie paminklo kariams ir šauliams atminti ir koplytstulpio 1940 – 1953 metų Širvintų rajono aukoms atminti, taip pat ant kunigo, lietuvybės puoselėtojo Jono Navicko kapo bei savanorių kapų.

Vėlinių žygeiviai pagerbė kunigą ir lietuvybės puoselėtoją Kazimierą Lajauską, uždegdami žvakę Lipuvkos pamiškėje prie paminklo.

Vėlinių žygeiviai pagerbė kunigą ir lietuvybės puoselėtoją Kazimierą Lajauską, uždegdami žvakę Lipuvkos pamiškėje prie paminklo.

Atminimo paminklas Didžiosios kovos apygardos Juozo Norkaus - Keršto partizanų būrio vadui Juliui Garbatavičiui - Šalčiui ir jo būrio partizanams.

Atminimo paminklas Didžiosios kovos apygardos Juozo Norkaus - Keršto partizanų būrio vadui Juliui Garbatavičiui - Šalčiui ir jo būrio partizanams.

Vėliau skautų ir šalių komanda pasuko į Puorius. Dar viena liepsnelė sužibo pamiškėje prie akmeninio paminklo, žyminčio kunigo ir lietuvybės puoselėtojo Kazimiero Lajausko žūties vietą.

Aplankytas Daciūnuose esantis kryžius sušaudyto partizano Alberto Gurkšnio atminimui.

Aplankytas Daciūnuose esantis kryžius sušaudyto partizano Alberto Gurkšnio atminimui.

Vakaro tamsoje neliko pamirštas Daciūnuose esantis kryžius sušaudyto partizano Alberto Gurkšnio atminimui.

Kelionę skautai ir šauliai tęsė pasukdami į Pigašius. Čia žvakės liepsna sužibo prie paminklo 1945 metais žuvusiam Didžiosios kovos apygardos Juozo Norkaus – Keršto partizanų būrio vadui Juliui Garbatavičiui – Šalčiui ir jo būrio partizanams atminti. Kapinėse žvakių šviesos apšvietė paminklus su užrašais „Žuvo 1944 už Tėvynę“ ir „Čia palaidota partizano motina“.

Musninkuose žvakių žiburiai sužibo ant bažnyčios šventoriuje palaidoto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro Alfonso Petrulio kapo bei šalia bažnyčios esančios karių globėjo Arkangelo Mykolo skulptūros.

Kaimynėlių kaime žvakės liepsna skautai ir šauliai pagerbė Didžiosios Kovos rinktinės vado Žalio Velnio pavaduotojo Juozo Narkaus – Keršto, sušaudyto tose apylinkėse, atminimą.

Kita pagarbos liepsnelė nušvietė Vindeikiuose žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimą įamžinusį paminklą.

Čiobiškio kapinėse skautai ir šauliai aplankė vieno žymiausių Širvintose Didžiosios kovos vado J. Misiūno – Žalio Velnio žmonos, partizanės Onos Misiūnienės kapą.

Paskui žygeiviai pasuko į Leščiūnus. Čia vienas paskutinių šio vakaro skautų ir šaulių kelionės žiburėlių buvo skirtas šiose apylinkėse žuvusiems Dobilo grupės partizanams.

Pigašių kapinės. „Žuvo 1944 už Tėvynę“.

Pigašių kapinės. „Žuvo 1944 už Tėvynę“.

Prie Liukonių kryžiaus vakaro žygeiviai paliko ne tik degančią žvakę, bet prisiminė ir mistišką kryžiaus legendą. Pasak jos, Liukonių kryžius ir šalia jo esantys akmenys bei plokščias akmuo su duobute yra šventi. Yra manoma, kad anksčiau šioje vietoje buvęs miškas, kuriame buvo medžiojama. Vienam žmogui labai sekėsi medžioti, kitam priešingai, todėl šis ir klausia: „Kaip tau taip sekasi?“ Žmogus, kuriam sekėsi, atsakęs: „Aš tau išduosiu paslaptį: prieš Velykas, kai einam į bažnyčią, paimk iš jos Švenčiausiąjį, parsinešk namo ir atnešęs prie pušies šauk į jį. Jeigu tu nešausi, šausiu aš.“ Besiruošiant šauti, žmogui pasirodė Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų, ir jis negalėjo įvykdyti savo pažado, todėl šovė medžiotojas, kurį lydėjo sėkmė. Jam iššovus abu vyrai virto akmenimis, kurie prie kryžiaus suakmenėję yra ir šiandien. Kalbama, kad po šio įvykio toje vietoje pradėjo vaidentis, todėl žmonės nutarė pastatyti kryžių. Jis buvo išdrožtas iš tos pušies, prie kurios buvo šaudoma. Kryžių atnaujino tautodailininkas J. Kalinauskas. Senasis kryžius dabar saugomas Gelvonų bažnyčioje.

Kelionę vainikuojanti liepsnelė sužibo Gelvonuose prie paminklo Didžiosios kovos apygardos partizanų atminimui.

Prie paminklo Didžiosios kovos apygardos partizanų atminimui Gelvonuose.

Prie paminklo Didžiosios kovos apygardos partizanų atminimui Gelvonuose.

Laisvės kovotojų paminklai tapo matomi vakaro tamsoje.

Laisvės kovotojų paminklai tapo matomi vakaro tamsoje.

Laisvės kovotojų kapai jau trečius metus yra prisimenami ir pagerbiami. Maždaug 110 kilometrų žygio rezultatas – ne tik lietingo rudens vakaro tamsoje aplankyti ir matomais tapę laisvės kovotojų paminklai, bet taip pat šviesa, sužibusi skautų ir šaulių širdyse. Prie kiekvieno paminklo kaip pagarbos ženklas sukalbėta malda įrodo, kad esame dėkingi kovotojams ir branginame Tėvynę, kurios laisvės jie siekė.

Šarūnė Baronaitė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top