Tikėjimas Ričardo gyvenime yra toks platus vandenynas, kad savo šaukšteliu jo neišsemsi

Vaikystės mieste Širvintose vėl apsilankęs kunigas Ričardas Doveika antradienio pavakarę atėjusiems į susitikimą rajono gyventojams sakė, kad turėtume džiaugtis, jog esame tokie įvairūs. Skirtingos mūsų pozicijos, skirtingi požiūriai mus praturtina ir yra mūsų valstybės turtas.

Širvintų kultūros centro didžiąją salę beveik užpildžiusiems rajono gyventojams buvo pristatyta žurnalistės Laimos Lavaste knyga „Kunigas Ričardas“. Tai pernai pasirodžiusi pokalbių ir atvirų apmąstymų knyga apie vaikiną, vyrą, iš 16 kvadratinių metrų kambarėlio sostinės Kalvarijų gatvėje įžengusį į teologijos licenciato kelią. Ričardo gyvenimas kai kam galbūt primins Pelenės istoriją, kur užkopė vargingoje aplinkoje išaugęs vaikas.

Ne pačioje dėkingiausioje aplinkoje augusio vaikino apsisprendimas tapti kunigu, kaip sakė pats Ričardas, buvo nelengvas ir pilnas prieštaravimų, dvejonių. Tačiau dėl savo pasirinkimo šiuo metu Vilniaus II dekanato dekano pareigas einantis kunigas nesigaili. Jis Pilaitėje su tikinčiaisiais stato bažnyčią, kuri taps atrama ne vienam, trokštančiam tikėjimo ar pasimetusiam gyvenimo labirintuose.

Per beveik dvi valandas trukusį atvirą pašnekesį kunigas Ričardas nesistengė atrodyti toks, kokį jį galbūt įsivaizduojame dėl jo žinomumo. Kartais atrodė, kad kalba artimas širdžiai žmogus, draugas, su kuriuo nemažai išgyventa, nemažai pasidalyta, išdykauta ir ragauta gyvenimo. Tie patys paprasti, kartais neapdailinti žodžiai, atvirumu paperkantys pastebėjimai. Kunigas sakė, kad jam buvo nesvetimi įvairūs dalykai, tarp jų laikomi ir silpnybėmis. Tačiau anksti save bažnyčioje pradėjęs regėti Ričardas Doveika sakė, kad tose patirtyse nebuvo nieko, dėl ko būtų kas prieštaravęs ar likęs įskaudintas.

Ne kartą kunigas prasitarė, kad už tai pirmiausia yra dėkingas knygoms, kurios suformavo požiūrį į gyvenimą. Dėkingas tikslui, kurio siekė. Dėkingas vertybėms, dėl kurių atsisakė patogesnės kasdienybės.

Pašnekesių metu kunigas bandė paliesti daugelį skaudžiausių šiandieninės visuomenės temų ir išsakė savo požiūrį apie tai. Sunku patikėti, tačiau teologas nesistengė gyvenimiškai filosofijai suteikti religinį atspalvį, jis tai grindė bendražmogiškosiomis vertybėmis, kurių šiandien taip pasigendame. Blogiausia, kad patekę valdžion, žmonės susireikšmina, nebemato žmonių skausmo. Žmonių, šiandien ypač pavargusių nuo pandemijos, nuo melagienų.

-Šiemet buvo daug dviveidiškumo. Daug kam Kūčių vakarą Kalėdaitis turėtų deginti rankas, nudeginti gomurį. Šiųmetis Kalėdaitis bus karštas, – sakė teologijos licenciatas.

Žinoma žurnalistė ir kelių išgarsėjusių knygų autorė prisipažino, kad pokalbiams su Ričardu Doveika pasiruošė ir manė jį priremsianti prie sienos nepatogiais klausimais, kurių užsirašė net šimtą, tačiau greitai suprato, kad tikėjimas Ričardo gyvenime yra toks platus vandenynas, kad savo šaukšteliu jo neišsemsi.

Tai atskleidė iš pradžių kiek paslaptingai nuskambėjusius Ričardo Doveikos žodžius, kad jį, kavalierių, Širvintose pasitiko keturios dailios princesės, rajono vadovės. Svečias pasidžiaugė, kad Širvintos yra ta vieta, kur bendruomenė pasirinko vadovus, kuriems nereikia pataikauti. Jei žmonės nepamirš žmogiškumo, tai ir aplinka bus žmogiška…

Gintaras Bielskis
Arturo Gerulskio nuotr.

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 23 d. laikraščio numeryje.