Buvusios tremtinės Marcelės Tamašauskienės (viduryje) veide - liūdesys...
Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena visai Lietuvai. Lietuviai šios dienos niekada nepamirš. 15 valandą ji buvo minima Gelvonuose prie Tremtinių kryžiaus. Čia vyko tremties dainų ir poezijos valanda „Skrisk, vilties paukšte“. Renginio vedėja – Kultūros centro Gelvonų filialo vedėja Gita Krylavičienė priminė susirinkusiems, kad prieš 72 metus 3 valandą nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus, kad lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, kad tik per savaitę krovininių traukinių vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta 30 tūkstančių Lietuvos piliečių, o iš viso 1941-1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.
Tą popietę Gelvonuose skambėjo dainos apie tremtį. Jas atliko Širvintų rajono savivaldybės Kultūros centro Tremtinių ir politinių kalinių choras (vadovas Jonas Barbaravičius). Aktorius Vladislovas Radvilavičius skaitė dviejų Vytautų (Ciplijausko ir Skripkos) eilėraščius apie sunkią tremtinių dalią. Apie gyvenimą atšiauriomis Sibiro sąlygomis, savo šeimų ir giminių skaudžią patirtį bei tvirtą valią papasakojo Kazimieras Autukevičius, Genovaitė Pilipavičienė. Nors renginys vyko bažnyčios šventoriuje, tačiau pačioje bažnyčioje pasimelsti už žuvusius tremtyje nepavyko (išvažiavo kunigas…)
1948 metų gegužės 22 dieną vyko didžioji tremtis į Sibirą, kuri vadinosi „Vesna“. Tą dieną buvo ištremti Pagirių progimnazijos IV klasės mokiniai drauge su tėvais – Stasys Pilipavičius, Vytautas Marazas. Petras Vaitelis pabėgo. Tada jų bendraklasei Genovaitei buvo 14 metų.
***
Širvintose paminėti Gedulo ir Vilties dieną atėjo šauliai ir... jaunų žmonių būrelis.
18 valandą vyko Šv. Mišios Širvintų šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Po Šv. Mišių širvintiškiai paminėti Gedulo ir Vilties dienos susirinko prie paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Renginio vedėja – Kultūros centro Vaikų ir jaunimo laisvalaikio organizatorė Rasa Rybkienė kalbėjo apie to meto masinius trėmimus, apie gedulą dėl žuvusiųjų ir viltį, jog daugiau panašūs dalykai nepasikartos.
Anot kunigo vikaro M. Talučio, vieta prie paminklo – šventa. Šioje aikštėje buvo suguldomi partizanų kūnai, kuriuos turėdavo atpažinti giminės. „Čia krito laisvės grūdas, čia turime lankytis ir semtis stiprybės. Negerai, kada jaunimas susėdęs ant suoliukų vakarais šioje aikštėje geria alų… – kalbėjo kunigas ir paragino Širvintų rajono žmones Lietuvos valstybinių švenčių metu iškelti Lietuvos trispalves vėliavas. Iš Gelvonų sugrįžęs visus kentėjusius ir žuvusius tremtinius savo dainose prisiminė Tremtinių ir politinių kalinių choras.
Renginyje buvo ir keletas jaunų veidų. Kotryna Sorokina iš Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos, pritardama gitara, atliko savo kūrybos patriotinę dainą apie Lietuvą. Šalia koplytstulpio 1940-1953 metų Širvintų rajono aukoms atminti buvo sukonstruoti geležinkelio bėgiai (nedidelė jų kopija). Sudėliotos tarp bėgių degė žvakutės. Balandininkas Antanas Stimburys į renginį atsivežė penkiolika balandžių, kurie, visų susirinkusiųjų dideliam džiaugsmui, lyg maži gyvi vilties kamuolėliai tiesiai iš rankų pakilo į dangų.
Remigijus Bonikatas
