Mokyklų reikalai – neišsenkanti diskusijų versmė

Bene ketvirtą savaitę itin intensyviai diskutuojama apie Širvintų miesto mokyklų tinklo pertvarką. Sunku jau dabar būtų tiksliai suskaičiuoti, kiek vyko virtualių susitikimų su tėvais, mokiniais ir mokytojais. Nuotoliniuose pokalbiuose su ugdymo institucijų bendruomenėmis sulaukta daugybės pasiūlymų ir pageidavimų. Vieni iš jų racionalūs ir verti dėmesio, kiti pagrįsti emocijomis ir noru neigti viską, kas bebūtų siūloma. Viskas suprantama: kiek žmonių – tiek nuomonių. Prieš penkiolika metų mūru stota prieš vidurinių miesto mokyklų išdraskymą, dabar reakcija atvirkštinė. Niekas nėra garantuotas, kad, praėjus dar penkiolikai metų, nauja karta nesusidurs su nauja reforma.

Kur dingo Lietuvos vaikai?

 Verta pastebėti, jog ypač malonus susitikimas vyko su Širvintų miesto jaunuomene. Jauni žmonės (o jų vaizdo konferencijoje buvo net 107!) turėjo daug klausimų, į kuriuos atsakė rajono merė Živilė Pinskuvienė ir sudarytos darbo grupės nariai. Kas siūloma, bet dar nepatvirtinta, komentuoti nesiimu, visą informaciją paskelbs Savivaldybė.

Šįkart vėl norisi žvilgtelėti į netolimą praeitį. Juk, rodos, taip neseniai Širvintų mieste mokyklų buvo per mažai. Vienintelė Širvintų vidurinė mokykla buvo perpildyta mokinių, darbas vyko dviem pamainomis. Kai 1985 metų rudenį mieste duris atverė 2-oji vidurinė mokykla, mokinių joje nuolat  daugėjo. Kasmet į Širvintų rajono mokyklas atvykdavo bent po 15-20 jaunų specialistų mokytojų. Šiandieną viskas kitaip. Kur dingo Lietuvos vaikai?

Atrodo, kad nei maras, nei karas, nei kokia gamtos stichija nenuniokojo mūsų šalies. Deja, ir mažėjantis gimstamumas, ir emigracija kiša koją. Jau ne viena mokykla atsidūrė ant išgyvenimo ribos. Perspektyvos liūdnos. Tėvai išsiveža vaikus į užsienį, kuriasi ten, kur yra darbo ir visos socialinės garantijos. Labai skaudu, kad tokie dalykai su mokyklomis ir mokiniais vyksta Lietuvoje, bet kitos išeities nėra. Su šeimomis emigruojantys jauni žmonės nenori skursti, nori viską turėti čia ir dabar, todėl renkasi turtingesnius kraštus, ruošia vaikams sotesnį ir lengvesnį gyvenimą.

Laukia jaunų. O kur dėtis seniems?

Prasidėjus diskusijoms apie mokyklų pertvarką, viešojoje erdvėje pasirodė neetiškų kaltinimų buvusiai mokyklai ir mokytojams. Kodėl taip elgiamasi?

Drįsčiau pastebėti, kad tiek mokiniai, tiek jų tėvai labai nenoriai priima vyresnio amžiaus mokytojus ir labai nori jaunų. Jų nėra dėl kelių priežasčių. Pirma, jauni žmonės nesiveržia į mokyklas, antra, o kur dėtis vyresniems, kai pensijos laikas visiems tolsta ir tolsta. Nors ir labai sunku, bet tenka vesti vaikus pas tuos pagyvenusius arba pensijos kaip išganymo laukiančius mokytojus.  Apmaudu, kad jaunystės kultas ir visiška nepagarba vyresniems žmonėms (ne tik mokytojams) daro savo.

Tikėtina, kad po 5-10 metų, kai natūraliai įvyks mokytojų kartų kaita, mokykloje atsiras jaunų mokytojų. Klausimas, kiek jie bus pakantūs įnoringų tėvelių pageidavimams. Ne pinigai jaunus mokytojus, mano nuomone, skatins ateiti į mokyklas, o galimybė ugdyti(s) mokinį nuo 5 klasės ir pasidžiaugti jo branda. Tam kelius turime tiesti jau dabar.

***

Ydinga praktika šiandieną yra ta, kad visi išmano, kaip ir ko reikia mokyti, bet mažai kas nori mokytis. Atsikvošėti vertėtų visiems: tegul gydo gydytojai, stato statybininkai, moko mokytojai, mokosi mokiniai, o auklėja tėvai. Kai visi dirbs savo darbą, tuomet visokiuose forumuose nebus prieš mokyklas ir mokytojus nuteikiančių įrašų. Šiuo straipsniu nesiekiu nieko įtikinti, tai yra subjektyvi mano nuomonė.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite sausio 15 d. laikraščio numeryje. t