Ar suketvirčiuotos mokyklos atnešė laimę?

Nuolat žiniasklaida skelbia, kad Lietuvoje mažėja vaikų. Sparčiai mažėjant mokinių skaičiui mokyklose, vis dažniau grįžtama prie to, ko anksčiau su „didžiausiu džiaugsmu“ buvo atsisakyta. Lietuvoje jau daugėja gimnazijų, kuriose yra ir pradinukų, ir penktokų. Lietuvos didžiųjų ir mažesniųjų miestų švietimo įstaigos nuo uždarymo bando gelbėtis sugrįždamos prie kadaise sunaikintų vidurinių mokyklų tipo, pavadindamos jas ilgosiomis gimnazijomis. Tokių mokyklų jau yra Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, Švenčionyse, Panevėžyje.

Galvojama apie gimnaziją, kurioje mokytųsi visi mokiniai nuo 1 iki 12 klasės

Šiuo metu Širvintų rajone situacija atvirkštinė: visose trijose miesto mokyklose mokosi šiek tiek daugiau nei 1040 mokinių. Vertėtų priminti, kad apie 1997-2000 metus vien Širvintų „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje buvo ugdoma per 1100 mokinių. 2009 metais Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją baigė net aštuonios paralelės abiturientų klasės.

Aiškiai matyti, kad ugdytinių skaičius kasmet mąžta. Ką daryti? Kur rasti gelbėjimosi ratą? Lietuvoje yra gimnazijų, kurios bando gelbėtis keisdamos profilį, kurdamos pradines klases ir sugrįždamos prie kadaise sunaikintų vidurinių mokyklų tipo. Kadangi Širvintų mieste mokyklos tuštėja, o darželiuose vietų trūksta, galbūt ir mieste vertėtų turėti naują darinį: gimnaziją, kurioje mokytųsi visi mokiniai nuo 1 iki 12 klasės.

Bendrojo ugdymo mokyklų įvairovė Lietuvoje yra didžiausia: pradinės, pagrindinės mokyklos, progimnazijos, daugiafunkciai centrai, 9-12 klasių gimnazijos, 11-12 klasių gimnazijos, 5-12 klasių gimnazijos. Visko turime. Tai nėra blogai, įvairovė yra instrumentas pritaikyti tai konkrečioje vietovėje. Puikūs to pavyzdžiai yra Musninkų Alfonso Petrulio ir Gelvonų gimnazijos.

Širvintų rajono savivaldybės vadovybė svarsto naujos Širvintų gimnazijos kūrimo galimybes, sudaryta darbo grupė atlieka skaičiavimus, mąsto įvairius variantus, ieško racionaliausio sprendimo. Apie numatytas perspektyvas gruodžio pabaigoje informuoti  darželio „Boružėlė“  ir visų trijų miesto mokyklų pedagogai bei administracija. Galimai bus sugrįžta prie to, ko buvo atsisakyta prieš 15 metų,  prisitaikant prie šių dienų būtinybių ir galimybių. Tam dar turėtų pritarti Savivaldybės taryba.

Tokios gimnazijos, kurioje mokytųsi 1-12 klasių mokiniai,  atsiradimas Širvintų mieste gali kai kam ir nepatikti, kai ką ir gąsdinti. Pirmiausia stresas pedagogų bendruomenėms, nes teks išeiti iš komforto zonos, teks kraustytis iš vieno pastato į kitą. Yra ir labai gerų dalykų: akcentuojamas klasių perimamumas. Mokytojas dalykininkas, gavęs penktokų klasę, ugdys ją iki dvyliktos, bus atsakingas už galutinį rezultatą.

Drįsčiau teigti, kad kardinalios permainos skausmingos bus tik laikinai, tėvų baimės, kad bus išbalansuotas švietimo tinklas, nėra pagrįstos. Psichologai sako, jog sunkumai išjudina žmogų iš jo nuolatinės įprastos zonos ir jis yra priverstas imtis veiksmų bei veikti. Dėl šio aplinkybių derinio bendruomenės gyvenimas gali radikaliai pasisukti geresne kryptimi. Jei gimnazija bus patraukli, į ją mokiniai rinksis ne tik iš viso miesto, bet net ir iš rajono. Jau turime gražių pavyzdžių, kai dalis širvintiškių sėkmingai mokosi Musninkų  Alfonso Petrulio gimnazijoje. Darytina išvada, kad tėvams ir vaikams mokymasis vienoje mokykloje yra patrauklus.

Kur dingo Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėja?

Tie, kas mokyklose dirba po tris ir daugiau dešimtmečių, puikiausiai prisimena daktarės Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėją. Kur ji šiandieną? Mokyklos kimšte prikimštos vakarietiškų švietimo modelių, vaikai lietuviškai rašyti nebemoka, dainuoja angliškas dainas. Dažno ugdytinio tėvas, neabejingas gimtajai kalbai, netgi paklausia, kodėl su mokiniais taip ilgai žaidžiama, o žinios, mokėjimai bei įgūdžiai nevertinami pažymiais. Laikas liautis pradinukus vertinti pupomis, žirniais, saulutėmis, laikas parodyti, kas yra atlygis už darbą/mokymą(si).

Ne vienas tėvas šiandieną patvirtins, jog mokymo(si) programos, matyt, vienos iš didžiausių savo apimtimi, žinių kiekis, kurį moksleiviai turi įsisavinti, nerealus ir sveiku protu nesuvokiamas, praktiškų gyvenimo įgūdžių ir kompetencijų nebeliko, atsakomybės, kūrybiškumo, individualumo skatinimo programose irgi sunkiai besurasi.

Nors visi popieriniai švietimo tikslai, uždaviniai, strategijos yra nuostabūs, gražūs bei idealūs, bet, kai tik prieinama prie šių strategijų, tikslų ir uždavinių įgyvendinimo, viskas pasikeičia. Vis labiau tampa svarbūs „išsilavinimo standartai“, pasiekimai, egzaminai, pažymiai, reitingai, rezultatai, bet tik ne vaikas su savo asmenybe, charakteriu, patirtimi, asmeniniais polinkiais, gebėjimais, savo tempu, savo unikalumu ir išskirtinumu.

O tada dėl visko ir vėl kalti lieka mokytojai, nes jie „nesugebėjo vaiko paruošti gyvenimui, nesugebėjo įžvelgti jo unikalumo ir atskleisti kūrybiškumo, dar neišugdė patriotiškumo ir pilietiškumo, neatskleidė jo įgimtų gebėjimų, neišugdė kompetencijų, neskatino jo saviraiškos ir individualumo“.

Ir kaip tas mokytojas įžvelgs vaiko unikalumą ir kūrybiškumą, jeigu šiek tiek „paturėjęs savo rankose“ turi atiduoti į kitą mokyklą kitam mokytojui. Ar taip daryti yra gerai, ar suketvirčiuotos mokyklos vaikams ir jų tėvams atnešė laimę – klausimas vis dar lieka atviras.

Šiuo straipsniu nesiekiu nieko informuoti bei įtikinti, nieko išaukštinti ar sumenkinti, tiesiog tai subjektyvi mano nuomonė, pagrįsta 35 metų pedagoginio darbo patirtimi, įžvalgomis, potyriais ir bendravimo su buvusiais mokiniais nuotaikomis. Tikiuosi, kad žiniasklaidoje šiuo klausimu pasisakys mokyklinio amžiaus vaikų turintys tėvai, pertvarkų ir reformų kirčius patyrę mokiniai ir mokytojai.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite sausio 8 d. laikraščio numeryje.