Kraštietį rašytoją Viktorą Brazauską prisimenant

Kraštietį rašytoją Viktorą Brazauską prisimenant
Šiemet sausio 30-ąją kraštiečiui rašytojui Viktorui Brazauskui būtų sukakę 75-eri. Deja, 2005 m. lapkričio 11 d. pikta likimo ranka jį išsivedė Amžinybėn… Skaitytojams liko gana turtingas kūrybinis palikimas – šešios novelių ir apysakų knygos, rašytojui atminti ant Vileikiškių bibliotekos sienos buvo atidengta memorialinė lenta.
Viktoras Brazauskas gimė Širvintų rajone, Taučiulių kaime. Mokėsi Vileikiškių septynmetėje, vėliau – baigęs Širvintų rajono Musninkų vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, tarnavo sovietinės armijos kariniame jūrų laivyne. Atlikęs karinę tarnybą, 1965 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijavo su One Baliukonyte, Maryte Kontrimaite, Antanu Kalanavičium, Bronium Kašelioniu, Aloyzu Tendzegolskiu, Gediminu Griškevičium. Petru Dirgėla ir kitais vėliau knygas rašiusiais, dar teberašančiais žmonėmis.
Kurso draugas  palangiškis Gediminas Griškevičius, minėdamas Viktoro Brazausko pirmąsias mirties metines, „XXI amžiuje“ dalijosi šviesiais prisiminimais: „V. Brazauskas, kurį 1965 metais, stodamas į Vilniaus valstybinį universitetą, pažinau kaip dainingų poezijos posmų autorių, A. Miškinio, J. Šiožinio, P. Širvio, S. Jesenino tradicijų tęsėją, neilgai trukus labai rimtai ir atsakingai paniro į prozos dirvonus ir iki paskutinio balto lapo priešais save „arė – arė – arė“ sodrias noveles, apsakymus, taip ryškiai praturtindamas gimtąją literatūrą, o tuo pačiu – suteikdamas garbę ir širvintiškiams, ir jo talento gerbėjams gimtuosiuose Musninkuose… Gėrėdavomės V. Brazausko išraiškingai skaitomais apsakymais Vilniaus universiteto literatų klubo „Nuoširdumas“ narių susibėgimuose visada su meile ir šiltai prisimenamos dėstytojos, lietuvių literatūros tyrėjos Elenos Bukelienės namuose, gėrėdavomės ir jo neišsenkančiu lietuvių liaudies dainų repertuaru, – o dainininkas buvo, o pasakotojas… Ir drąsus: „Mes nekenčiam vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės kruvinos…“.
Baigęs studijas Viktoras dirbo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, taip pat Vilniaus apskrities Adomo. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, „Literatūros ir meno“, „Gimtojo krašto“, „Genio“ redakcijose.
Jaunojo poeto kūrybos buvo galima rasti ne tik rajono laikraštyje „Lenino vėliava“, bet ir „Komjaunimo tiesoje“, „Lietuvos pionieriuje“, „Moksleivyje“. Širvintų rajono literatas, dabar jau irgi amžinatilsis, Liudvikas Oškinis  buvo vienas iš artimiausių Viktoro Brazausko bičiulių nuo paauglystės ir bendraminčių, dažnai lankydavosi Viktoro gimtinėje Taučiulių kaime. 2008 m. išleistoje knygoje „Pasilikę tėviškėje“ (apie Rytų Lietuvos šviesuolius) išspausdinti šilti  Liudviko Oškinio prisiminimų eskizai Viktoro Brazausko portretui (beje, juos spausdino ir rajono laikraštis). Viename iš jų – „Raudonos sniegenos“ – L. Oškinis prisimena, kaip per 1960-ųjų Kalėdas jis aplankė Viktorą jo tėviškėje Taučiuliuose ir paklojo ant stalo „šviežią, spaustuvės dažais tebekvepiantį „Moksleivio“ žurnalo numerį. Jo baltą kreidinio popieriaus viršelį puošė spalvota dailininko V. Valiaus litografija – dvi raudonos sniegenos kadagio krūme. Viktoras neskubėjo. Perskaitęs antraštę, lėtai slinko to ar kito rašinio eilutėmis, stabčiojo prie nuotraukų. Neištvėriau, tiesmukai atverčiau žurnalo vidurį. Ten, dviejų puslapių atlankoje, buvo išspausdinti septyni Viktoro Brazausko eilėraščiai bei jo paties, dailaus, vešliaplaukio vaikino, nuotrauka. Be to, dešinėje, visą skiltį užėmusiame savo žodyje, tais metais puikų eilėraščių rinkinį „Viduvasaris“ išleidęs poetas – vėliau – Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis linkėjo autoriui „Laimingo kelio!“ Ši publikacija vartais į literatūrą V. Brazauskui netapo, tačiau varteliais – tai tikrai. Juk jį pastebėjo, išskyrė iš kitų, įvertino! Aštuoniolikamečiui, kurio didžiausia svajonė jau tada buvo tapti rašytoju, ši paskata viršijo visus lūkesčius.“
Viktoras Brazauskas savo mokytojais laikė poetus Paulių Širvį, Vincą Giedrą.
Prozos kūrinius Viktoras Brazauskas pradėjo rašyti studijuodamas Vilniaus universitete.  Pirmoji knyga „Vasaros muzikantai“ pasirodė 1970 m., antroji knyga „Antrąkart gimę“ –  po šešerių metų. 1984 m. išleistą trečiąją apsakymų knygą „Nežinomų artistų gyvenimas“ rašytojui 1985 m. buvo paskirta Žemaitės literatūros premija. Knygoje pateikti kūriniai buvo daugiausia kaimo tematika, pagrindiniai veikėjai –  įvairaus amžiaus ir profesijų kaimo žmonės, mylintys savo gimtinę. Neatsitiktinai vienoje iš savo biografijų V. Brazauskas rašė: „Dėkoju likimui, kad gimiau ir užaugau kaime, gamtos prieglobstyje. Gamta palankiausia mano natūrai. Esu laimingas, kad turiu abu tėvus ir savo kaimą su žmonėmis ir medžiais.“ Gal todėl apie 1995-uosius, daug nesvarstydamas, rašytojas paliko sostinę ir grįžo gyventi į Taučiulius pas motiną, kuri mirė sulaukusi garbaus amžiaus, 2003-iaisiais. Viktoras ją pergyveno vos pora metų…
„V. Brazausko kūryboje ir liūdesys, ir džiaugsmas – nuoširdus, gražus bei riteriškas. Kai kurios jo novelės – kaip ir Juozo Apučio, Bitės Vilimaitės, Ričardo Gavelio ir kt. – reprezentavo geriausią XX a. paskutinių dešimtmečių lietuvių novelistiką. Pavyzdžiui, „Anderseno pasaka“ buvo įdėta į lietuvių novelės antologiją slovakų kalba („Pol’ana so živou vodou“, Bratislava, 1987)“,- rašė nekrologe Viktoro Brazausko studijų bičiulis Petras Dirgėla.
Širvintų rajono laikraščio „Lenino vėliava“ skaitytojai buvo vieni pirmųjų rašytojo Viktoro Brazausko kūrybos vertintojų – dar mokydamasis Musninkų vidurinėje savo eilėraščius siuntė į rajono laikraščio redakciją, kuri mielai juos spausdino (ir vėliau –  gyvendamas Vilniuje, paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį – gimtajame Taučiulių kaime, rašytojas savo kūryba mielai dalijosi su rajono laikraščio skaitytojais, neužmiršdavo pasidžiaugti kiekviena nauja savo knyga).
Mūsų redakcijos archyve išliko pluoštelis Viktoro Brazausko eilėraščių.
Aldona Bareckienė
Tėvynei ir Motinai
Mes turim
Rankas ir kojas,
Tik saulę užtemdė
Menamų brangenybių spindesys.
Ausis užkimšo
Makabriškos muzikos garsai
Ir šūviai…
Gyvename lyg po mūsų-
Nors tvanas.
Aš matau, kaip nusviro
Sugrubusios tavo rankos
Lyg į uolą sudužusio
Angelo sparnai.
***
Tie medžiai pilki, šakomis nugenėtom,
Tos kreivos ir tiesios gatvės.
Į veidą – lyg  akmenis – priekaištus mėto.
Ir muša mano vienatvę.
Autobusai pilki abejingai nuplaukia –
Jie supranta ribotą greitį.
Tik gaisrinės mašinos gatvėmis staugia
Ir išgąsdina gražią mergaitę.
Man patinka jų greitis, pašėlęs staugimas!
Patinka kartais ir gaisras…
Jeigu baimės žiopliem įvaro mašinos,
Tai man uždega aistrą.
Tegu dunda tos kreivos ir tiesios gatvės,
Tegu nerimą miestas girdi.
Aš gaisrinėm nubildinsiu savo vienatvę
Ir įmesiu į gaisro širdį.
***
Pelė,
Naktį ištrūkusi iš spąstų,
Tyliai atbėgo į mano lovą
Ir meiliai paklausė:
„Ko tu labiausiai
Trokštum gyvenime?“
Ir aš atsakiau:
„Parašyti dar vieną eilėraštį.“
***
Iš begalinės tolumos,
Kuri neduos užmigti man –
Ten pievos pilnos žalumos
Ir pempių liūdno klyksmo.
Vėl pienės žydi kaip sapnai –
Sunku įspėt jų prasmę.
Sakyk, ar buvome tenai,
Ar taką besurasim?
Viktoras Brazauskas

Viktoras Brazauskas

Šiemet sausio 30-ąją kraštiečiui rašytojui Viktorui Brazauskui būtų sukakę 75-eri. Deja, 2005 m. lapkričio 11 d. pikta likimo ranka jį išsivedė Amžinybėn… Skaitytojams liko gana turtingas kūrybinis palikimas – šešios novelių ir apysakų knygos, rašytojui atminti ant Vileikiškių bibliotekos sienos buvo atidengta memorialinė lenta.

Viktoras Brazauskas gimė Širvintų rajone, Taučiulių kaime. Mokėsi Vileikiškių septynmetėje, vėliau – baigęs Širvintų rajono Musninkų vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, tarnavo sovietinės armijos kariniame jūrų laivyne. Atlikęs karinę tarnybą, 1965 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijavo su One Baliukonyte, Maryte Kontrimaite, Antanu Kalanavičium, Bronium Kašelioniu, Aloyzu Tendzegolskiu, Gediminu Griškevičium, Petru Dirgėla ir kitais vėliau knygas rašiusiais, dar teberašančiais žmonėmis.

Kurso draugas  palangiškis Gediminas Griškevičius, minėdamas Viktoro Brazausko pirmąsias mirties metines, „XXI amžiuje“ dalijosi šviesiais prisiminimais: „V. Brazauskas, kurį 1965 metais, stodamas į Vilniaus valstybinį universitetą, pažinau kaip dainingų poezijos posmų autorių, A. Miškinio, J. Šiožinio, P. Širvio, S. Jesenino tradicijų tęsėją, neilgai trukus labai rimtai ir atsakingai paniro į prozos dirvonus ir iki paskutinio balto lapo priešais save „arė – arė – arė“ sodrias noveles, apsakymus, taip ryškiai praturtindamas gimtąją literatūrą, o tuo pačiu – suteikdamas garbę ir širvintiškiams, ir jo talento gerbėjams gimtuosiuose Musninkuose… Gėrėdavomės V. Brazausko išraiškingai skaitomais apsakymais Vilniaus universiteto literatų klubo „Nuoširdumas“ narių susibėgimuose visada su meile ir šiltai prisimenamos dėstytojos, lietuvių literatūros tyrėjos Elenos Bukelienės namuose, gėrėdavomės ir jo neišsenkančiu lietuvių liaudies dainų repertuaru, – o dainininkas buvo, o pasakotojas… Ir drąsus: „Mes nekenčiam vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės kruvinos…“.

Baigęs studijas Viktoras dirbo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, taip pat Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, „Literatūros ir meno“, „Gimtojo krašto“, „Genio“ redakcijose.

Jaunojo poeto kūrybos buvo galima rasti ne tik rajono laikraštyje „Lenino vėliava“, bet ir „Komjaunimo tiesoje“, „Lietuvos pionieriuje“, „Moksleivyje“. Širvintų rajono literatas, dabar jau irgi amžinatilsis, Liudvikas Oškinis   nuo paauglystės buvo vienas iš artimiausių Viktoro Brazausko bičiulių ir bendraminčių, dažnai lankydavosi Viktoro gimtinėje Taučiulių kaime. 2008 m. išleistoje knygoje „Pasilikę tėviškėje“ (apie Rytų Lietuvos šviesuolius) išspausdinti šilti  Liudviko Oškinio prisiminimų eskizai Viktoro Brazausko portretui (beje, juos spausdino ir rajono laikraštis). Viename iš jų – „Raudonos sniegenos“ – L. Oškinis prisimena, kaip per 1960-ųjų Kalėdas jis aplankė Viktorą jo tėviškėje Taučiuliuose ir paklojo ant stalo „šviežią, spaustuvės dažais tebekvepiantį „Moksleivio“ žurnalo numerį. Jo baltą kreidinio popieriaus viršelį puošė spalvota dailininko V. Valiaus litografija – dvi raudonos sniegenos kadagio krūme. Viktoras neskubėjo. Perskaitęs antraštę, lėtai slinko to ar kito rašinio eilutėmis, stabčiojo prie nuotraukų. Neištvėriau, tiesmukai atverčiau žurnalo vidurį. Ten, dviejų puslapių atlankoje, buvo išspausdinti septyni Viktoro Brazausko eilėraščiai bei jo paties, dailaus, vešliaplaukio vaikino, nuotrauka. Be to, dešinėje, visą skiltį užėmusiame savo žodyje, tais metais puikų eilėraščių rinkinį „Viduvasaris“ išleidęs poetas – vėliau – Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Maldonis linkėjo autoriui „Laimingo kelio!“ Ši publikacija vartais į literatūrą V. Brazauskui netapo, tačiau varteliais – tai tikrai. Juk jį pastebėjo, išskyrė iš kitų, įvertino! Aštuoniolikamečiui, kurio didžiausia svajonė jau tada buvo tapti rašytoju, ši paskata viršijo visus lūkesčius.“

Viktoras Brazauskas savo mokytojais laikė poetus Paulių Širvį, Vincą Giedrą.

Prozos kūrinius Viktoras Brazauskas pradėjo rašyti studijuodamas Vilniaus universitete.  Pirmoji knyga „Vasaros muzikantai“ pasirodė 1970 m., antroji knyga „Antrąkart gimę“ –  po šešerių metų. Už 1984 m. išleistą trečiąją apsakymų knygą „Nežinomų artistų gyvenimas“ rašytojui 1985 m. buvo paskirta Žemaitės literatūros premija. Knygoje pateikti kūriniai buvo daugiausia kaimo tematika, pagrindiniai veikėjai –  įvairaus amžiaus ir profesijų kaimo žmonės, mylintys savo gimtinę. Neatsitiktinai vienoje iš savo biografijų V. Brazauskas rašė: „Dėkoju likimui, kad gimiau ir užaugau kaime, gamtos prieglobstyje. Gamta palankiausia mano natūrai. Esu laimingas, kad turiu abu tėvus ir savo kaimą su žmonėmis ir medžiais.“ Gal todėl apie 1995-uosius, daug nesvarstydamas, rašytojas paliko sostinę ir grįžo gyventi į Taučiulius pas motiną, kuri mirė sulaukusi garbaus amžiaus, 2003-iaisiais. Viktoras ją pergyveno vos pora metų…

„V. Brazausko kūryboje ir liūdesys, ir džiaugsmas – nuoširdus, gražus bei riteriškas. Kai kurios jo novelės – kaip ir Juozo Apučio, Bitės Vilimaitės, Ričardo Gavelio ir kt. – reprezentavo geriausią XX a. paskutinių dešimtmečių lietuvių novelistiką. Pavyzdžiui, „Anderseno pasaka“ buvo įdėta į lietuvių novelės antologiją slovakų kalba („Pol’ana so živou vodou“, Bratislava, 1987)“,- rašė nekrologe Viktoro Brazausko studijų bičiulis Petras Dirgėla.

Širvintų rajono laikraščio „Lenino vėliava“ skaitytojai buvo vieni pirmųjų rašytojo Viktoro Brazausko kūrybos vertintojų – dar mokydamasis Musninkų vidurinėje savo eilėraščius siuntė į rajono laikraščio redakciją, kuri mielai juos spausdino (ir vėliau –  gyvendamas Vilniuje, paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį – gimtajame Taučiulių kaime, rašytojas savo kūryba mielai dalijosi su rajono laikraščio skaitytojais, neužmiršdavo pasidžiaugti kiekviena nauja savo knyga).

Mūsų redakcijos archyve išliko pluoštelis Viktoro Brazausko eilėraščių.

Aldona Bareckienė

Nuotr. iš archyvo

***

Tie medžiai pilki, šakomis nugenėtom,

Tos kreivos ir tiesios gatvės.

Į veidą – lyg  akmenis – priekaištus mėto.

Ir muša mano vienatvę.

Autobusai pilki abejingai nuplaukia –

Jie supranta ribotą greitį.

Tik gaisrinės mašinos gatvėmis staugia

Ir išgąsdina gražią mergaitę.

Man patinka jų greitis, pašėlęs staugimas!

Patinka kartais ir gaisras…

Jeigu baimės žiopliem įvaro mašinos,

Tai man uždega aistrą.

Tegu dunda tos kreivos ir tiesios gatvės,

Tegu nerimą miestas girdi.

Aš gaisrinėm nubildinsiu savo vienatvę

Ir įmesiu į gaisro širdį.

***

Pelė,

Naktį ištrūkusi iš spąstų,

Tyliai atbėgo į mano lovą

Ir meiliai paklausė:

„Ko tu labiausiai

Trokštum gyvenime?“

Ir aš atsakiau:

„Parašyti dar vieną eilėraštį.“

***

Iš begalinės tolumos,

Kuri neduos užmigti man –

Ten pievos pilnos žalumos

Ir pempių liūdno klyksmo.

Vėl pienės žydi kaip sapnai –

Sunku įspėt jų prasmę.

Sakyk, ar buvome tenai,

Ar taką besurasim?

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "Kraštietį rašytoją Viktorą Brazauską prisimenant"

  1. skaitanti parašė:

    As ivairias elektronines knygas skaitau is Varles pirkta plansete. Patogu, visur gali pasiimti ir dulkiu taip nekaupia 😀 Varleje kaip tik labai pigiai tokiu buna. Galima pasiskambinti, pasikonsultuoti- ten specialistai geri dirba. Ir aptarnavimas labai geras. Siuntiniai atkeliauja laiku.

Comments are closed.

scroll to top