Amžinojo poilsio vieta, priglaudžianti ištisas kartas

Staškūniškio sentikių kapinaitės pasižymi unikalumu.

2017 metais Lietuvos socialinių tyrimų centro paskelbtame Dariaus Liutiko straipsnyje „Lietuvos kapinių statistika: kapinių skaičius, plotas ir geografinis tipologizavimas“ nurodoma, kad 1975 metais Lietuvoje buvo daugiau nei 3000 kapinių, iš jų 2790 – veikiančios, taip pat 234 karių ir partizanų laidojimo vietos. 

Dabar autorius Širvintų rajone suskaičiavo 38 veikiančias kapines, iš jų 5 – riboto naudojimo. Dar 36 kapinės yra neveikiančios, taigi iš viso rajone suskaičiuotos 79 kapinės. Bet tai, patikėkite, nėra daug. Štai Ignalinos rajone yra 237 kapinės. Daugiausiai kapinių yra Rokiškio rajone – 325.

Be abejonės, tarp Lietuvoje suskaičiuotų kapinių pateko ir Zibalų seniūnijoje veikiančios Staškūniškio sentikių kapinės. Nors tyrinėtojas neišskiria kapinių pagal jose palaidotų asmenų išpažintą tikėjimą, galimas dalykas, šios mūsiškės kapinaitės priskiriamos prie riboto naudojimo kapinių, kadangi kai kurie šaltiniai tvirtina, jog sentikių kapinėse be leidimo laidoti kitatikius negalima.

Teigiama, kad pagal sentikių tradicijas kapinės negali būti uždarytos, nes jose laidojamos ištisos šeimos kartos – vaikai privalo būti palaidoti ten, kur ilsisi jų tėvai ir seneliai. Tad naujų sentikių kapinių nebekuriama. Tradiciškai sentikių laidotuvės trunka 3 dienas, jų metu laikomos mišios maldos namuose, o kartais ir mirusiojo namuose. Tikintysis į kapines lydimas su maldomis.

„Pagal senąją tradiciją ant kapo buvo statomi tik mediniai kryžiai, nauji nebestatomi. tad pagal naują madą statomi masyvūs gelžiniai kryžiai ar sunkūs akmeniniai antkapiai prieštarauja senajai tradicijai. Tai aiškinama taip: į Paskutinį teismą vėlė turėsianti nešti kryžių, akmeninis kryžius vėlei per sunkus, o medinį kiekvienas gali panešti.

Vienas archaiškiausių ir plačiausiai paplitusių sentikių laidojimo papročių – karsto leidimas į kapo duobę ne virvėmis, o namie austais rankšluosčiais. Sentikiai karstų nepirkdavo. Jie būtinai būdavo daromi iš tam tikrų lentų, jų negalima buvo dažyti arba lakuoti. Kai kurie senoliai dar prisimena, jog senovėje karstas būdavo skobiamas iš medžio kamieno ir tvirtina, jog iš lentų sukaltas karstas atsirado vėliau. Sentikius laidoja veidu į rytus, paminklą arba kryžių stato kojūgaly.

Kai kurie sentikiai prisimena, jog senovėje ant kapo buvo statomas nedidelis medinis namukas, panašus į koplytėlę, kurį senoliai vadindavę karstu. Pasakojama, jog tokią koplytėlę statydavo ant pirmojo kapinėse palaidoto šventiko kapo,“ – apie sentikių laidojimo apeigas ir tradicijas rašyta „VilniusGo“ projekto tinklalapyje.

2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, mūsų šalyje gyveno 23,3 tūkst. sentikių (0,77 proc.) šalies gyventojų, o didžiausios bendruomenės išlikusios Rytų Lietuvoje. Tais metais Lietuvoje buvo 53 sentikių cerkvės, dalis jų nebeveikiančios. Artimiausia širvintiškiams – Ukmergėje, už tilto per Šventąją esanti sentikių cerkvė.

Kapinės „atgyja“ per Sekmines

Prieš aštuonetą metų pirmą kartą lankiausi Staškūniškio (Zibalų seniūnija) sentikių kapinėse. Tuomet žmonės guodėsi, jog paprastam mirtingajam, atvykstančiam aplankyti artimųjų kapų, nutolusių apie tris kilometrus nuo pagrindinio kelio „Zibalai – Beivydžiai“, kapines pasiekti labai sunku. Iš tikrųjų tuomet lauko keliuku pavažiavus apie kilometrą teko sustoti ir toliau keliauti pėsčiomis, nes nežinomas kelias gąsdino didžiulėmis tyvuliuojančiomis balomis. Tokių brastų teko suskaičiuoti bent septynias. Smalsu buvo sužinoti, kaip viskas pasikeitė dabar, todėl saulėtą šeštadienio popietę nutariau pavažiuoti tuo pačiu keliu ir pabendrauti su Staškūniškio kaimo gyventojais.

Kelias duobėtas, prašosi greiderio pagalbos, bet važiuoti galima.

Aikštelė priešais sentikių kapines didžiosios šventės dieną būna pilna automobilių.

Kelionė smėlėtu keliuku tęsėsi neilgai. Galbūt man pasisekė saulėta ir graži diena, galbūt šiltas pavasario vėjas išdžiovino tas baisiąsias balas, bet to, kas buvo anksčiau, nemačiau, todėl apsisukau ir grįžau atgal. Tiesa, kelias duobėtas, prašosi greiderio pagalbos, bet važiuoti galima.

Pakalbinau artimųjų kapus aplankiusią Vaivą Daugėlienę. Moteris patikino, kad paties baisumo nemačiau. Kelias geras, bet, likus kilometrui iki kapinių, išvažiuoti neįmanoma. Gilios provėžos, padarytos ankstyvą pavasarį, neleidžia lankytojams nuvažiuoti iki pat vartų, todėl gėles ir darbo įrankius tenka neštis rankose arba ant pečių. Labai dažnai šiuo keliu į kapines važinėjanti bei senelių ir prosenelių kapus tvarkanti Vaiva Daugėlienė sakė, jog kapinių lankytojams, palijus lietui, kyla problemų, žmonės tiesiog jaučiasi pamiršti.

Staškūniškio kaimo gyventojas Saulius Kasinskas, gyvenantis prie į kapines vedančio kelio, sakėsi diskomforto nejaučiantis. Kelią tvarkėsi už savo lėšas, padėjo kaimynas, todėl namus pasiekia be problemų. Pasak kalbinto vyro, šalia į kapines vedančio kelio yra šešios sodybos: trijose gyvenama nuolat, o dar trys yra lankomos savaitgaliais arba švenčių dienomis. Pašnekovo teigimu, prie pat kapinių gyvena vienas gyventojas, jis namus pasiekia džipu. Saulius Kasinskas pabrėžė, kad kapinės yra tvarkingos, apšienautos, seniūnijos siunčiami kapinių tvarkytojai jas pasiekia dviračiais, o nuo balandžio pradžios šiuo keliuku labai suintensyvėjo eismas, nes važiuoja daug mašinų į kapines.

– Būtų labai gerai, kad pavasarį palygintų kelią, nes dabar mašinų bus vis daugiau, prieš Sekmines sentikiai važiuoja lankyti artimųjų kapų, – sakė Saulius Kasinskas. – Anksčiau, kai dar eidavau į mokyklą, labai dažnai veždavo laidoti, dabar retai, dažniausiai atveža iš kitų miestų. Yra buvęs atvejis, kai rudenį karstą atvežęs katafalkas negalėjo privažiuoti, teko karstą kelti į traktoriaus priekabą ir vežti iki kapų. Yra dar kitas kelias nuo Žiūrų kaimo, bet ten važiuoti pavojinga, tiesiog lauko kelias.

Staškūniškio sentikių bendruomenė labai aktyvi

Staškūniškio kaimo senolės, su kuria prieš keletą metų kalbėjausi, jau neberadau. Pasirodo, ji išvykusi ir gyvena pas dukterį. Garbaus amžiaus pašnekovė tuomet minėjo, kad turinti arklį, todėl prastas kelias jai neužkliūdavęs. Tuomet senolė patvirtino, jog lankytojų, važiuojančių į sentikių kapus, tikrai netrūksta. Yra buvę atvejų, kad žiemą su netektimi susidūrę artimieji yra prašę pagalbos, tuomet moteris į roges kinkiusi arklį ir mirusiojo karstą laidoti vežusi į sentikių kapines.

Šalia kelio yra šešios sodybos: trijose gyvenama nuolat, o dar trys yra lankomos savaitgaliais arba švenčių dienomis.

Verta priminti, jog sentikiai savo mirusiuosius pagerbia kelis kartus per metus, vienas jų – Sekminės. Sentikiai Staškūniškyje susitinka daugiausiai per mirusiųjų minėjimo šventes. Lankyti artimųjų kapų, be Sekminių, žmonės taip pat renkasi ir savaitę po Velykų stačiatikių ir sentikių minimos Radanicos metu, kuomet prisimenami mirę artimieji.

Turbūt vertėtų priminti, jog istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad  XVII amžiaus viduryje Rusijos pravoslavų bažnyčia skilo į dvi savarankiškas – stačiatikių ir sentikių. Tuomet prasidėjo žiaurus senojo tikėjimo žmonių persekiojimas, privertęs sentikius bėgti į Rusijos imperijos pakraščius ir užsienį. Taip bėgliai XVII amžiaus antroje pusėje pasiekė ir Lietuvą.

Zibalų seniūnijoje yra Staškūniškio ir Šventakalnio sentikių kaimai ir prieš šimtmečius įkurtos kapinės. Sentikių kaskart mažėja, tačiau jie  nepamiršo savo tradicijų ir papročių, išsaugojo senuosius tikėjimo kanonus, žegnojimąsi dviem pirštais, krikštą panardinus į vandenį, ženklinį giedojimą, bendruomeninį kapinių lankymą.

Vaiva Daugėlienė patvirtino, jog Staškūniškio sentikių bendruomenė labai aktyvi, susitinka per didžiąsias šventes ir labai rūpinasi unikaliomis sentikių kapinaitėmis. Pašnekovė patvirtino faktą, kad sentikiai turi savo šeimos mirusiųjų knygą, todėl švenčių metu meldžiamasi prie kiekvieno giminės kapo, minimi visi šeimos mirusieji: proseneliai, seneliai, tėvai ir kiti giminaičiai. Pašnekovės teigimu, praėjusiais metai artimųjų kapų lankyti buvo atvykę Staškūniškio sentikių palikuonys, dabar gyvenantys Sankt Peterburge. Sentikiai į Staškūniškio kapines amžinojo poilsio atvežami iš visų Lietuvos miestų, 2017 metų rudenį amžinojo poilsio atgulė Vera Čiurova, gyvenusi Jonavoje.

Verta paminėti faktą, kad Staškūniškio sentikių kapinaitėmis ir ten besiilsinčių žmonių kapų grožiu labai rūpinosi Zibaluose gyvenusi Jevgenija Kanopkina. Prieš keletą metų moteris yra sakiusi: „Aš per savo gyvenimą niekam blogo nesu padariusi, niekas nėra man į akis spjovęs. Su kaimynais niekada nesipykau: jie savo duoną valgo, aš – savo. Esu iš sentikių, žmonės mane Gene vadina, daug meldžiuosi, kas dvi savaites lankau artimųjų kapus, jei sveikatos turiu, tai netgi dviračiu važiuoju į Staškūniškio sentikių kapines. Net ilsėtis noriu savo kapinėse šalia savų.“ Apie 2016 metais mirusią ir amžinojo poilsio Staškūniškyje atgulusią giminaitę Jevgeniją Kanopkiną gražių žodžių negailėjo Vaiva Daugėlienė, geru žodžiu minėjo ir kiti ją pažinoję žmonės.

Atokioje vietoje esančiose kapinėse atgulė ne viena Staškūniškio kaimo sentikių karta...

Iš bendruomenės susibūrimų.

Staškūniškio kaimo gyventojai Stasė ir Vaclovas Latviai dar anksčiau yra sakę, kad visą gyvenimą gyvenę šalia Staškūniškio kaimo sentikių, bendravę su jų šeimomis. Patys gražiausi prisiminimai išlikę apie Kanopkinų, Lemešovų, Suchodimcevų, Kurčenovų, Potapovų šeimas. Dar ir dabar tų šeimų ainiai, atvykę lankyti artimųjų kapų Staškūniškio sentikių kapinėse, užsuka į svečius.

Šitiek amžių praėjo, kai sentikiai buvo išvaryti iš savų gimtųjų žemių ir prieglobstį rado Lietuvoje. Ir viską išsaugojo: papročius, kalbą, tikėjimą, kapus, išmoko kalbėti lietuviškai. Reikia už visa tai juos tik pagirti. Zibalų krašto gyventojus sentikiai stebina gebėjimu gerbti greta esančių papročius, mokėjimu išlaikyti savo tradicijų savitumą.

L. e. Zibalų seniūnijos seniūno pareigas Sigitas Bankauskas sakė, jog Staškūniškio sentikių kapinėms skiriama nemažai dėmesio. Seniūnas patikino, kad kelias į kapines prieš didžiąsias sentikių šventes bus lyginamas, lankytojai galės saugiai pasiekti artimųjų kapus.

Romas Zibalas

Nuotraukos iš Vaivos Daugėlienės asmeninio albumo