Širvintų mieste esančioje sodų bendrijoje „Širvinta“ sklypą turinti miesto gyventoja Regina Vitkūnienė nuo seno augina įvairias daržoves. Žinia, sodų bendrijoje labai neišsiplėsi, todėl išnaudojamas kiekvienas kvadratinis metras. Čia ir lysvės, ir šiltnamis, iš kur ant stalo tiekiamos pačių užsiaugintos daržovės.
Sodų bendrijoje Regina kasmet pasisodina ir bulvių, o žemę prieš tai pagerina iš grybyno atvežtu humusu. Sako, išauga ir nemažai pievagrybių, tačiau šie bent jau Reginos žento nedžiugina. Jis prisipažįsta mėgstantis grybus, bet pievagrybių – kažkodėl ne.
Kaip nustebo Regina, kai praėjusią savaitę nuėjusi pasikasti bulvių, iškasė tikrą „monstrą“. Gintaras Gasparavičius vartė rankose didžiulę bulvę, galimai – „Vineta“ veislės, ir svarstė, ką gi galima joje pastebėti. Gal žmogų, gal kokį gyvūną… Lyg ir rankos ar kojos yra, lyg ir nosis štai išaugusi, o kitaip pavertus – dar kai ką galima įžvelgti…
– Lyg tyčia perskaitėme laikraštyje, kad Čiobiškio seniūnijoje išaugo kilograminė bulvė. Pasvėrėme savą – ogi lygiai 1,5 kg! Kaip nupjauta, gramas į gramą, – stebisi tvirtu stotu pasižymintis buvęs policininkas ir juokauja, kad ši bulvė, ko gero, išaugo specialiai jo pietums.
Priminsime, kad 2000 metais agentūra „Factum“ užregistravo, jog Klaipėdos rajone buvo užauginta 1,814 kg svorio bulvė. Ji sumušė 8 metus gyvavusį rekordą, kurį prieš tai pasiekė Robertas Liutkevičius iš Širvintų rajono Aleksandravos vienkiemio. Roberto bulvė svėrė 1,525 kg, buvo 23,5 cm ilgio, 49 cm ir 37,3 cm apimties storiausiose vietose. Nors Reginos darže išaugusi 1500 g bulvė nesumušė Širvintų rajono rekordo, 26 g, kurių trūko iki naujo rajono rekordo, beveik nieko nereiškia. O ir Gintaras sako, kad bulvę pasvėrė ne iš karto ją iškasus, o tik po kiek laiko. Gal tie keliasdešimt gramų per tas dienas ir „nudžiuvo“…
O štai Ramunė Andriuškevičiūtė „Širvintų krašto“ direktorei Odetai Bagdžiūnei papasakojo, kad Kamaikos viensėdyje (Čiobiškio seniūnija) šįmet 3 a plote augino bulves. Jos užauga didelės ir gardžios, bet kad taip būtų, „tenka pridėti rankas“, ravėti, kad bulvienojų neužgožtų žolė. O kai prižiūri, nepuola ir „visokie koloradai, kaip įprastai būna“. Dažnai keičia bulvių sėklą, nes jei bus sena, tai nieko gero nesitikėk. Be to, reikia parinkti lengvą dirvožemį, kad bulvės gerai augtų ir būtų geras derlius. Ramunė sakė, kad jokių trąšų nenaudoja. Bulvėms patinka keičiama žemė, tad kasmet keičia plotus. „Kai ateina bulviakasis ir matai, kad toks bulvių derlius, tada labai džiugina,“ – teigė Ramunė.
Ji taip pat papasakojo, kad nufotografavo kelias bulves, šįmet išaugusias jų darže Kamaikoje. Viena „bulvytė“ svėrė 750 g, kitos – po 600 g. Į didelį krepšį tilpo tik 7 bulvės. „Gera žemė myli bulves“.
***
Turbūt kiekvienas yra girdėjęs, kad bulvių tėvynė – Amerika, iš kur jas atvežė Kolumbas. Ir taip, ir ne. Iš tiesų, bulves iš Pietų Amerikos vakarinės dalies, kur jos buvo auginamos jau 10 000 m. pr. Kristų, ispanai į Pietų Europą atvežė XVI a. 3–iame ketvirtyje, praėjus kelioms dešimtims metų po to, kai buvo atrastas šis žemynas. Tačiau Ispanijoje, Italijoje, Olandijoje ir Vokietijoje, skirtingai nei Anglijoje, į kurią jas kiek vėliau atgabeno Frencio Dreiko (apie 1540–1596) vadovaujami piratai, apiplėšę ispanų laivus, bulvės plačiau nepaplito. Iš dviejų žinomų jų veislių, paplitusių Pietų Amerikos žemyne (lot. Solanum andigenum ir Solanum tuberosum), Europoje pritapo pastaroji, pasakoja interneto portalas ldkistorija.lt.
Žinomas faktas, kad iš pradžių Europoje egzotiškos bulvės buvo auginamos aukščiausių elito atstovų (imperatorių, karalių, popiežių, kardinolų…) daržuose kaip botanikos retenybė ir vaistai, o jų žiedai vertinti kaip puošybos elementas. Bulvių gumbai patekdavo ir ant jų stalo. Mažesniu mastu bulvės buvo auginamos miestuose. Per kelis šimtmečius iš Pietų Europos bulvės paplito visame žemyne. Taigi atkeliavo ir į Lietuvą. Bet kada?
Abiejų Tautų – Lenkijos ir Lietuvos – Respublikos valdovų ir didkų dvaruose bulvės žinotos jau XVII a. – jos laikytos retenybe, vaistiniu augalu ir delikatesu. Valstietija iš pradžių bulves sutiko įtariai, plito gandai, jog jų vartojimas sukelia karštinę. Katalikiškoje šalyje liaudis bulves laikė vos ne protestantiška „diversija“ ir nenorėjo jų sodinti.
1569 metais bulvės buvo auginamos Vroclavo botanikos sode, o nuo 1587 m. kaip vaistas buvo pardavinėjamos šio miesto vaistinėje. Dėl retumo jos buvo brangios. Bet paskui, pastebėjus didesnį bulvių nei grūdinių kultūrų atsparumą gamtos negandoms, jos pradėtos propaguoti kaip naudingas augalas. XVIII amžiaus pabaigoje Vakarų Europoje bulvės jau buvo svarbi žemės ūkio kultūra kaip nepasiturinčių gyventojų ir kariuomenės maistas. Ne veltui 1777–1779 m. Prūsijos ir Austrijos karas dėl Bavarijos įpėdinystės dar vadinamas „bulvių karu“, nes abi kariuomenės labiau siaubė priešininkų bulvių pasėlius nei kariavo. „Apie 1765–1775 m. parašytuose „Metuose“ Kristijonas Donelaitis mini bulves Mažojoje Lietuvoje, kuri priklausė Prūsijai, kaip įprastą kultūrą: „Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai / Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi…“, – primena ldkistorija.lt ir nurodo, kad LDK didikų Kiškų dvaro Vilniuje darže 1640 m. šalia kitų egzotiškų augalų (melionų, šparagų ir figų) augo „bulbos americanos“, t. y. bulvės. Todėl teiginys, jog „apie 1700 m. per Rietavą į Lietuvą iš Europos įvežtos bulvės“, kritikuotinas.
Pasakojimo autorius Aivas Ragauskas rašo, kad 1762 m. į Nagurskių Kurtuvėnų dvarą buvo atvežti du vežimai bulvių. Tuometinės veislės bulvės buvo raudonos ir baltos, jos nebuvo atsparios šaltesniam klimatui ir ligoms kaip šiuolaikinės, stokota žinių apie jų priežiūrą ir saugojimą. Menkas buvo ir dirvos tręšimas, todėl derlingumas nebuvo didelis.
„Žymesni pokyčiai prasidėjo tik XVIII a. pab., kuomet bulves pradėta auginti ne daržuose, o laukuose. XVIII amžiaus pab. – XIX a. pr. suprasta, jog bulvės, priešingai nei kanapės, tiek nealina dirvos, o netręštoje bulvienoje kitais metais galima sėti javus ir tikėtis gero derliaus. Tačiau bulvių auginimui reikėjo daugiau pastangų, jos netiko tradicinei trilaukei sėjomainai, buvo nukasamos vėliau nei nupjaunamas vasarojus, todėl trukdė ganyti bandą. (…) 1799 m. didikų Nagurskių Šilėnų dvare buvo auginamos bulvės – jų pasėta 4 pūrai, t. y. apie 300 litrų. Neaišku, ar jos augintos valgiui, ar spiritui varyti (gal krakmolui gaminti?). Todėl bulvės neminimos XVIII a. pab. spaudoje skelbtuose Vilniaus ir kt. miestuose parduodamų žemės ūkio produktų kainoraščiuose.
„Širvintų kraštas“ kviečia laikraščio skaitytojus pasidalinti savo užaugintomis ar surastomis rudens gėrybėmis. Dydis nesvarbu, juk kiekvienas dalykas, net pats menkiausias, turi savo istoriją, kuri gali būti įdomi kitiems…
Gintaras Bielskis
OHO!