Šią žiemą kaimo gyventojai trina akis – ir ne nuo šalčio. Po kiemus šmirinėjančios lapės tapo tokia įprasta kasdienybės dalimi, kad kai kurie jau svarsto, ar nereikėtų joms išrašyti nuolatinio sodybos gyventojo pažymėjimo.
Lapės nebeapsiriboja vien slampinėjimu pamiškėse. Jos užsuka į kiemus, apžiūri daržines, patikrina komposto krūvas ir, žinoma, užklysta prie katinų maisto dubenėlių. O tada prasideda tikrosios kaimo dramos.
Ne vienas kaimo gyventojas jau pastebėjo, kad lapės ne tik išlaižo katinams skirtą maistą, bet ir, pasitaikius progai, nugvelbia patį dubenėlį. Matyt, kaip suvenyrą. O gal kaip įrodymą, kad „čia buvau“. Dar blogiau – lapės vis dažniau dairosi ne tik į maistą, bet ir į pačius katinus. Laimei, ne visi kiemo gyventojai linkę taikstytis su tokia įžūlybe. Vienoje Zibalų seniūnijos sodyboje gyvena tikra kiemo sergėtoja – pikta, savimi pasitikinti katė Murka, kuri, vos pamačiusi rudagalvę viešnią, šoka į kovinę poziciją ir nuveja plėšrūnę šalin. Tai tikra kaimo superherojė.
Tačiau nuotraukoje, kurią parodė „Širvintų krašto“ skaitytojai, užfiksuota kita scena – juoda katė Pūkė, kuri, regis, nelabai pasitiki savo jėgomis. Ji stovi įsitempusi, akys – didelės kaip du mėnuliai, o žvilgsnis aiškiai sako: „Tik ne mano galvą, labai prašau, laputaite.“ Šalia jos – lapė, kuri atrodo visiškai rami, tarsi būtų atėjusi pasiskolinti druskos ir, progai pasitaikius, nugvelbti katę.
Nors jų kailis žiemą atrodo kaip iš pasakos, o judesiai elegantiški, lapės vis dėlto yra laukiniai plėšrūnai. Jos ateina ne grožėtis sodyba, o ieškoti maisto. Todėl kaimo gyventojams tenka būti budriems ir pasirūpinti, kad kiemo gyvūnai būtų saugūs.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
