
Ko gero, mažiausiai kas antras žmogus gamtoje yra sutikęs ar matęs briedį, stirną, elnią ar lapę, daug mažiau gali pasigirti matę prabėgantį vilką, o štai tuos, kurie pasakotų miške sutikę lūšį, ko gero, galima skaičiuoti ant pirštų.
Pirmiausia lūšis retai sutinkama dėl įgimto jos slapukavimo ir medžiojimo manieros. Antra, lūšims medžioklei reikalinga didelė teritorija, kuri gali siekti apie 50 kvadratinių kilometrų. Šių gyvūnų tankumas yra mažas, nes lūšys žymi savo teritoriją ir varo iš jos užklydėlius. Jai taip pat tenka konkuruoti su vilkais, o anksčiau – dar ir su valkataujančiais šunimis.
Net iki 75 cm aukščio užauganti paprastoji lūšis yra stambiausia tarp lūšių. Jos kūno ilgis gali pasiekti 120-130 cm, o gyvena ji palyginti plačiame areale – nuo Europos iki Kinijos šiaurės ir Mongolijos. Išskiriama 10 porūšių, bet vienas jų, gyvenęs Sardinijos saloje, neišlikęs. Teigiama, kad Lietuvoje ji labai reta. Anot Wikipedia, manoma, jog Lietuvos gamtoje išlikę ne daugiau nei 80 individų, kiti šaltiniai kalba apie dvigubai didesnį skaičių. Bet yra ir labiau pesimistinės informacijos. Lietuvos Raudonoji knyga internete nurodo, kad dabartinę lūšių populiaciją sudaro apie 30-40 žvėrių. Ši informacija galimai pasenusi.
Lietuvoje lūšys nuo 2000 metų yra įtrauktos į Raudonąją knygą kaip saugoma rūšis, todėl jų medžioklė yra griežtai draudžiama. Šiaip lūšys mūsų šalyje nemedžiojamos nuo 1979-ųjų.
Maža to, už sumedžiotą lūšį tektų kaip reikiant pakratyti piniginę: už jos neteisėtą sumedžiojimą nustatyta 4340 Eur suma. Brangiau tektų sumokėti tik už stumbrą ir rudąjį lokį – po 10 140 Eur.
2019-ųjų sausį rašėme, kad 2018 metų gruodžio pradžioje prie Varanavos buvo nufotografuotos kelios lūšys. Tai mobiliuoju telefonu pavyko padaryti Jonui Asteikai. Ryte atvykęs prie žvėrių šėryklos, pamatė per lauką ateinančius du žvėris. Iki tol nesutikęs lūšių, Jonas pamanė, kad artėja stirnos. Tik paskui pastebėjo, kad tai – lūšys. Pajutusios šunį, kuris buvo netoliese, lūšys nėrė atgal.
Kaip tada teigė Širvintų medžiotojų draugijos medžioklės žinovas Vaclovas Četrauskas, pasitaiko, kad per varymus su kitais žvėrimis išbėga ir lūšis, o kartais – net kelios. 2019-ųjų pradžioje kalbintas medžioklės žinovas prisiminė, kaip per jo atstovaujamo Kielių medžiotojų klubo medžioklę kartą išbėgo net 4 lūšys. „Genių durpyne kilpom buvo pagautos kelios lūšys. Apie Čiobiškį buvo neleistinai sumedžiota lūšis, taip pat gal prieš dvidešimt metų lūšis buvo subrakonieriauta Degutinės durpyne. Tos lūšies kaukolė ir dabar yra Medžiotojų draugijoje kaip eksponatas. Lūšių yra mažiau nei vilkų, tai retas gyvūnas, tačiau sakyti, kad ji mūsų rajone yra didelis stebuklas, nereikia,“ – komentavo Vaclovas Četrauskas.
Bet ir pas mus lūšį primena ne tik Jono Asteikos fotografija ar Vaclovo Četrausko pateikti duomenys.
Tai, kad lūšys rajone sutinkamos, ir gana dažnai, liudija Biologinės įvairovės duomenų bazės įrašai. Praėjusį pavasarį lūšys dukart buvo nufotografuotos Medžioklės klubo „Čiobiškis“ plotuose. 2024 metų vasario 2-osios vėlų vakarą gyvūnų stebėjimo kamera lūšį užfiksavo Pigonių ir Liuliškių kaimų apylinkėse, Musninkų ir Čiobiškio seniūnijų sandūroje. 2024-ųjų kovą lūšis nufotografuota prie Žvagakalnio, už Čiobiškio.

2023-iaisiais kelis kartus lūšys nufotografuotos ar pastebėtos ties Aleksandrava, Čiobiškio seniūnijoje, tų metų kovą – netoli Skauradų, Alionių seniūnijoje.
2021-ųjų rugpjūtį ir 2022-ųjų kovą ji buvo nufotografuota netoli Skruzdėlių kaimo, Čiobiškio seniūnijoje.
2022-ųjų sausį net trys lūšys buvo stebimos Čiobiškio seniūnijoje netoli Malinavos, viena – prie Grigiškių, Širvintų seniūnijoje. Kai kada jas pavyko nufilmuoti.
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.