Iš miško atsėlinę vilkai pasmerkė bado mirčiai du ėriukus

Žaigaičiuose vasarojantys Vlada ir Vytautas Grigauskai nebėra ramūs, kad vilkai neateis ir į jų sodybos kiemą. Vieną Svidersko avį vilkas papjovė už keliolikos metrų nuo gyvenamojo namo.

Už Sendvarių į aštuonias sodybas susibėgusiame Žaigaičių kaime gyvenimas teka ramiai, gal net kiek monotoniškai. Kaimas nėra išmiręs ar mirštantis, kokių dabar rasi nemažai. Būdamas pačiame rajono pakraštyje, jis tapo vasarotojų rojumi. Mažiau kaip už puskilometrio vingiuoja Širvinta, už pievos – jau Jonavos rajonui priklausantis Berkelių miškas. Už pusantro kilometro tame pat Jonavos rajone – Lietaukos ištakos. Upelio, nuo kurio, manoma, kilo Lietuvos pavadinimas. Aktyviam poilsiui šis už Liukonių esantis rajono pakraštys gal ir netinkamas, tačiau pabėgti nuo miesto šurmulio nuošalesnės vietos dar reikėtų paieškoti. Tad Žaigaičių sodybose vasaroja kauniečiai, ukmergiškiai… Yra ir vietinių, tik jų saulelė, kaip sakoma, vakarop.

Artėjant vasarai, kauniečiai Vlada ir Vytautas Grigauskai į Žaigaičius, kur jau trečią dešimtmetį turi sodybą, atvažiavo dar penktadienį. Čia jų poilsis persipynęs su aktyvia fizine veikla. Kaip pajuokavo Medžiotojų klubo „Čiobiškis“ vadovas Artūras Sviderskas, „jis – jų pirmininkas“, o Grigauskai šioje Žaigaičių „brigadoje“ prižiūri 28 Svidersko avis.

Tik nepriimkite šių kalbų už gryną pinigą. Artūras Sviderskas nuomojasi žemę iš Grigauskų kaimynystėje gyvenančios tetos. Kadangi per dieną ne visada pavyksta po kelis kartus ir dažniau atvažiuoti į Žaigaičius, pagelbėja šalia tetos sodybos gyvenantys Grigauskai: pasirūpina, kad avys iš aptvaro išeitų į elektriniu piemeniu aptvertą pievą, apžiūri sodybą, kuri šiuo metu tuščia – per devyniasdešimt perkopusi moteris gydosi Kaune. Nors kaimelis nuošalus ir čia svetimų žmonių retai pamatysi, vis dėlto, maža kas.

Tas „maža kas“ ir nutiko praėjusį šeštadienį. Ryte išleidę kaimyno avis iš aptvaro į pievą, Grigauskai sėdo pusryčiauti, o paskui sukinėjosi kieme. Sodyboje reikalų atsiras visada. Kartais nužvelgia vos už 25 metrų esančią kaimynės sodybą. Grigauskai myli jaukius gyvulėlius, o Vytautas net turi nusižiūrėjęs patiklų avinėlį, kurį kartais palepina.

-Staiga pastebėjau, kad sodybos šmėstelėjo žolėje kažkas tamsus. Avys buvo nuėjusios į pievą, todėl nusmelkė įtarimas, kad kažkas negerai. Iš karto šovė galvon mintis: „Vilkas!“, – prisimena ponia Vlada.

Šūktelėjusi vyrui, moteris nuskubėjo prie tvoros ir ėmė dairytis avių. Akys ne iš karto žolėje surado greta tvoros gulinčią avį.

Vieną Svidersko avį vilkas papjovė už keliolikos metrų nuo gyvenamojo namo. Ir pikta, ir juokas: „Man, medžiotojui, vilkai atkeršijo,“ – ironizavo MK „Čiobiškis“ vadovas.

Išgirdęs žmoną, prie ūkinio pastato buvęs Vytautas pakėlė akis ir pamatė, kaip per elektrinio piemens vielas peršoko didžiulis žvėris.

-Vilkas. Iš karto supratau, kad vilkas. Uodega prie žemės. Didelis, aukštas, gal va toks, – vyriškis rodo savo juosmens lygį. – Tik nustebau, kad liesas.

Pamatę žvėrį, Grigauskai ėmė kelti triukšmą plodami, rėkaudami. Vilkas per pievą nubėgo Berkelių miško link, iki kurio nuo sodybos apie 100 metrų. Apsidairę, žmonės pievoje pamatė boluojant dar vieną avies kūną. Tada iš karto paskambino Artūrui Sviderskui.

Apžiūrėjęs avių bandą ir pievą, Artūras Sviderskas rado papjautas tris avis, dar dviejų jaunų avinėlių likučius. Viena papjautų avių jau buvo smarkiai apgraužta.

Ūkininkui gaila gyvulių, bet labiausiai – dviejų mažų ėriukų, kurie neteko maitinančios motinos. Jis abejoja, ar dar neatjunkinti vos kelių savaičių ėriukai išgyvens be motinos pieno. Per kelias dienas jie jau pastebimai nusilpo, sulyso. Nors po įvykio laikosi su banda, bet pavargę nuo jos atsilieka, vis bėga prie pievoje papjautos motinos, bando žįsti. Šiurpus vaizdas tartum atšipęs peilis pjauna širdį.

Artūras Sviderskas papjautas avis ištempė prie kelio, kad maitas būtų galima išvežti į Rietavą.

-Tegul tie vilkų mylėtojai dabar atvažiuoja su pieno buteliukais ir „soskutėmis“ pamaitina vargšus avinėlius, – ant nuolat vilkus užsistojančių taip vadinamų gamtos mylėtojų širsta Artūras Sviderskas. – Aš medžioju jau keturiasdešimt metų, tačiau apie tokius vilkų išpuolius, kaip Lietuvoje nutinka beveik kasdien, girdžiu tik dabar. Gal trisdešimt metų gyvo vilko nebuvau net matęs, kol neprasidėjo tas vilkų gynimas. Gerai, kad tetos dabar nėra sodyboje. Būtų buvusi senutė kieme, gal ir ją būtų užpuolę. Juk viena avis buvo papjauta už keliolikos metrų nuo gyvenamojo namo, – sako Artūras Sviderskas.

Vlada spėja, kad vilkai aplink Žaigaičius šmirinėja ne vieną dieną. Atvažiavus penktadienį, jie atkreipė dėmesį, kad avys parbėgo lyg ko išsigandusios. Dar pamanė: gal stirna pabaidė. Dabar įtaria, kad jau tądien aplink slampinėjo vilkas.

-Netoliese gyvenanti moteris guodėsi, kad pradingo netrukus kačiuotis turėjusi katė. Gal parsives jau paaugusius kačiukus. O gal ir neparsives, jei susitiko vilkus. Nunešė vilkiukams paėsti, – svarstė Vlada Grigauskienė.

Gintaras Bielskis

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite birželio 4 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Iš miško atsėlinę vilkai pasmerkė bado mirčiai du ėriukus”

  1. Kazimieras parašė:

    Baisu

  2. rozalinda parašė:

    siaubingi dalykai darosi Lietuvoje, ko tikrai anksciau nebudavo!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top
+