Nelabai seniai šalia Lapelių kaimo augo šimtametis ąžuolas, vadinamas „Skruzdėlių ąžuolu“. Dabar jo jau nebėra, audros palaužtas ąžuolas mirė. Prieš septynerius metus pro Lapeles praūžė viesulas. Po jo liko nuplėšti stogai, suniokoti sodai, išdaužyti langai, išvartytas miškas.
Tūlas „lapeliokas“ paaiškino, jog dėl panašių negandų kaltos… laumės. Paklausiau: „Kodėl?“ Pasirodo, jog važiuojant nuo parduotuvės Musninkų link, šalia kelio auga aukšti išsišakoję medžiai, kuriuose naktimis siaučia piktosios raganos ir fėjos, o pagrindinį vaidmenį atlieka laumės, dažnai užsukančios iš netoliese žaliuojančių miškų.
Juokai juokais, tačiau Lapelėse auga ko gero vieninteliai rajone medžiai, kuriuose parazituoja daugybė amalų, liaudyje vadinamų „laumės šluotomis“. Trylika (!) liepų ir šimtai laumės šluotų… Matyt, neveltui šios įšaugos taip vadinamos. Pasak 19 amžiuje gyvenusio Mažosios Lietuvos tautosakininko Viliaus Kalvaičio tikėta, kad laumės galėdavusios paveikti medžių šakas, o dėl kontakto atsirasdavusios laumių šluotos: „Jos ir į medžus – į beržus bei krikles – įsisėsdavo, tad ant to daikto, kur jos sėdėjusės, čon daug plonų šakučų su mažais lapeliais į kukšdulį, į teip vadinamas „laumių šluotas“, suaugdavo.
Tautosakininkas yra užrašęs ir vieną veterinarinį patarimą, kuriama pasakojama apie laumės šluotos poveikį: „Jei koks gyvulis velnligės (bėsligės) varginams, tai jis labai nukūsta ir vis svyruodams eina, kadang velnias ant jo joja. Su laumės šluotos rykšte reik velnio jojamą gyvulį, nuo galvos uodegos link per nugarą braukiant, mušnot, o tai ant dvyliktos adynos arba ir četvergo vakare, nes velnias, tos rykštės pabūgęs, nuo gyvulio pabėg ir daugiau nebegrįžt“.
Kitame, irgi Viliaus Kalvaičio užrašytame tekste aprašytas panašus susidariusios laumės šluotos panaudojimo būdas ir poveikis – laumės šluota mušamas lopšyje gulintis ir vietoj tikrojo kūdikio auginamas laumiukas: „Nekuriai motinai laumės kūdikį apmainė. Tas, jau į trečią metą eidams, dar iš lopšo nėjo, todėl ji, senų moterų pamokinimą pasekdama, ėmė į kiaušo kevalą alaus atvirt, tad tas laumytis, iš lopšo atsikėlęs, skubinos į kuknę, pažūrėjęs – vėl atsigulė. Tai žmona, prie anų paskutinos rodos žengdama, nusipjovė laumės šluotą (į kupstą, arba kukšdulį, berže suaugusų šakų šaka), su tąja tą didgalvį laumytį baisiai kirto, tad laumės, jo pasigailėjusės, motinai jos tikrąjį, jau gerai paūgėjusį kūdikį sugrąžinusės, savąjį atsiėmė…“
Mūsų seneliai praeito amžiaus pradžioje amalą naudojo kaip gyvybingumą palaikantį augalą. Beržo amalas buvo laikomas namų palaimos augalu, sakydavo, kad amalas namams turtą neša. Jį, kaip papuošimą, kabindavo per Velykas. Amalui buvo priskiriamos įvairios stebuklingos galios ne tik Lietuvoje, tačiau ir visoje Europoje. Šį visžalį krūmą vertinę ir slavų bitininkai: aviliai kelti į amaluotus medžius, per Kūčias amalu smilkydavo avilius, kad bitės gerai spiestų, prieš Kalėdas nuimto amalo dėdavo į avilius, kad būtų daug medaus. Nuo medžio nuimtas tam tikru ypatingu metu ir taip, kad nepaliestų žemės, amalas vartotas nevaisingumui, nuomariui, įvairioms vaikų ligoms gydyti. Net ir šiais laikais Lietuvos internete matome nemažai tekstų apie amalo gydomąsias savybes, ypač jo vartojimą onkologinėms ligoms gydyti. Kaip pažymi dendrologas Mindaugas Navasaitis, iš amalo „šakelių ir lapų gaminami vaistai arteriniam kraujospūdžiui, epilepsijai, aterosklerozei gydyti, reguliuoti širdies veiklą, mažinti nervų sistemos jautrumą“.
Gyvena „lapeliokai“ ir nežino, kokį lobį jiems laumės sukūrusios. O kad gerą darbą darydamos porą stogų nunešė ar seną ąžuolą išvertė… Beje su šiuo augalu susijęs įdomus paprotys: po amalu atsidūrusį patinkantį žmogų – pažįstamą arba ne – galima pabučiuoti… Šis paprotys paplitęs daugiau Šiaurės Amerikoje, matyt, ten medžių su amalais auga daugiau. Tačiau ir į Lapeles (dienos metu) vertėtų nuvažiuoti, po tais medžiais pastovėti, pasigrožėti laumės šluotomis. Žinoma važiuoti reikėtų ne vienam…
