Lietuvoje suskaičiuota beveik 30 tūkst. upių ir upelių, ilgesnių kaip 250 metrų, tačiau tik 4418 jų yra ilgesnės kaip 3 km, o ilgesnių kaip 100 km apskritai tėra vos 17. Net dvi šios ilgos upės teka per mūsų rajoną. Viena jų, Neris, savo ilgiu nusileidžia Nemunui, o jei matuotume tik jos ilgį Lietuvoje, tai 234 km per mūsų šalį vingiuojanti Neris yra trumpesnė už 246 km ilgio Šventają, į kurią įteka mūsų rajonui ir miestui vardą davusi Širvinta. Būtent ji yra antroji mūsiškė upė iš šios 17 upių šeimos, į kurią patenka ilgiausios Lietuvos upės. Pagal savo ilgį, kuris siekia 129 km, Širvinta yra 15-ta Lietuvoje.
Galima tik apgailestauti, kad kartais Širvinta nuvertinama, dalį laurų atiduodant kitai Lietuvos upei tokiu pat pavadinimu. Tai 43,8 km ilgio į Šešupę įtekanti Širvinta. Ji teka pietvakarių Lietuvoje. Ta Širvinta prasideda Vilkaviškio rajone, apie 20 km jos eina Lietuvos ir Karaliaučių aneksavusios Rusijos siena, o prie jos įsikūręs Tautos himno žodžių autoriaus garbei 1934 metais pavadintas Kudirkos Naumiestis, iki 1917 metų vadintas Vladislavovu. Tekėdama valstybės pasieniu (pasienio upe ji buvo ir tada, kai kitoje pusėje buvo Rytų Prūsija ir miestas Širvinta, sovietų 1946 metais pervadintas į Kutuzovą), ta Širvinta kartais laikoma tarsi svarbesnė ir garsesnė už mūsiškę.
Sakyti, kad Lietuvoje yra dvi Širvintos, būtų netiesa, nes dar yra ir trečioji Širvinta, kurios ilgis 49,1 km. Tekėdama per Vilkaviškio rajoną, ji įteka į Šeimeną, nors iki 19 a. dar įtekėjo į Šešupę. Tačiau po Krymo karo carinei Rusijai nutarus iškasti kanalų sistemą, kuria būtų galima plukdyti kariuomenę tarp Juodosios ir Baltijos jūrų, ši Širvinta ties Alvitu buvo perkasta ir pasukta tekėti iki tol buvusiu Vailiškio upeliu.
Visi mes žinome legendą apie tai, kad mūsiškės Širvintos pavadinimas kilęs nuo ateinančių atsigerti briedžių, kurie senovėje vadinti širviais. Jau mūsų laikais kraštotyrininkas Alfonsas Balsevičius, gal kur nugirdęs, o gal pats sumanęs, parašė legendą apie įsimylėjusius vaikiną Širvį ir merginą Intą, nuo kurių vardų neva kilęs upės pavadinimas. Aišku, ši legenda graži, tačiau labiau tikėtina, kad upės pavadinimas kilęs nuo žodžio širvas, kuris reiškia spalvą: širmas, šyvas, pilkšvas. Tokia pat pavadinimo kilmė nurodoma ir prie kitų dviejų Širvintų aprašymų, todėl tikėtina, kad šių upių pavadinimai buvo duoti dėl pilkšvos vandens spalvos.
Šiandien turėdami ilgiausią, taigi – svarbiausią Širvintą Lietuvoje, galime monopolizuoti daugelį Širvintos pavadinimų, kurie įvairiu metu buvo duoti sporto komandoms, augalų veislėms ir pan. Apie žieminių kviečių veislę ‘Širvinta 1’ irgi žino daugelis, o štai vynuogės ‘Širvinta’ žinomos tik vynmedžių augintojams, ir tai ne visiems. Tai viena iš nedaugelio lietuviškų veislių, o ją išvedė savamokslis selekcininkas Antanas Gailiūnas (1918-2004), gyvenęs Juodupės miestelyje (Rokiškio rajone). Jis vynmedžių selekcija užsiiminėjo daugiau nei tris dešimtmečius, tikėdamas, kad dauguma pietinių vynmedžių veislių netinkamos atšiaurioms šiaurės rytų Lietuvos sąlygoms.
Gailiūno išvesta vynmedžių veislė ‘Širvinta’ yra desertinė, ankstyva, uogos įvardijamos kaip labai skanios. Vegetacijos laikotarpis 95-105 dienos. Sunoksta rugpjūčio vidury. Uogos tamsiai rožinės, žėlė konsistencijos. Odelė sukramtoma. Veislės žiedai moteriško tipo, tačiau apdulkinami gerai. Panašios į ‘Širvintą’ veislės yra ‘Guna’, ‘Jadvyga’, ‘Liepsna’. Apskritai ‘Širvinta’ yra labai panaši į ‘Liepsną’, todėl kartais vadinama jos „seserimi“.
‘Širvinta’ laikoma gerai atspari ligoms, šalčiams (iki -28 Celsijaus laipsnių), augi, derlinga, nesavidulkė. Kekės vidutinio dydžio, uogos apvalios, tamsiai raudonos, sveriančios iki 4 g. ‘Širvinta’ turi silpna žemuogių prieskonį. Tinkama desertui, sultims, vynui gaminti.
Kai kurie prekiautojai sodinukais siūlo, kad balandis jau tinkamas metas sodinti vynuoges, tačiau galima nemažai perskaityti vynuogių augintojų patarimų, kad užsiveisti ar praplėsti vynuogyną dar ankstoka. „Neskubėkite sodinti, palaukite gegužės mėnesio“, – pataria vienas didžiausių lietuviškų vynuogių veislių augintojas ir vyndarys Raimundas Nagelė.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite kovo 29 d. laikraščio numeryje.
