Taip atrodė šiais metais Neries upė ties Čiobiškiu didžiausių šalčių metu.
Paspaudus šaltukui ir užšalus vandens telkiniams prasideda pramogų metas vaikams, kuriuos vilioja žaidimai ant ledo, žvejai skuba pasimėgauti poledine žūkle. Tačiau tiems, kurie nežino ar nesilaiko saugaus elgesio ant ledo taisyklių, prasideda ne pramogų, o pavojų metas. Ir spaudoje skaitome, ir per televizorių matome, jog kiekvienais metais ant Kuršių marių ledo žvejojantiems vyrams dažnai prireikia pagalbos. Na ir kas, kad skelbiama, jog ledas ant vandens telkinių netvirtas ir ant jo lipti pavojinga, dalis žvejų į tokius įspėjimus nekreipia dėmesio. Mūsų rajonas nuo Kuršių marių toli, tačiau mes turime ir savas Širvintų marias. Prieš kelias dienas mariomis visu greičiu ratu važinėjo ir sniegą valė automobilis. Tą dieną gatve einantys žmonės spėliojo: matyt, kažkokioms varžyboms ruošiama trasa. Praeiviai stebėjosi, kada spėjo marios apsitraukti tokio storio ledo sluoksniu, kuris net automobilį pajėgia išlaikyti.
Daugiau rizikos yra ant upių ledo. Ne visos upių vietos padengtos patikimu ledo sluoksniu. Didžiausia per mūsų rajoną tekanti upė yra Neris, skirianti Širvintų ir Kaišiadorių rajonus. Vasarą per Nerį ties Čiobiškiu galima persikelti keltu. O ką daryti žiemą? Pastaraisiais metais mūsų žiemos gana švelnios ir Neris neužšąla, todėl pereiti ledu pas kaimynus nė vienas čiobiškietis nerizikuoja. Pasak vietinių gyventojų anksčiau žiemos buvo kitokios, šaltis išsilaikydavo daug ilgiau, todėl Neris užšąldavo jau gruodžio antroje pusėje arba sausio pradžioje. Dabar dažni atodrėkiai neleidžia susidaryti storai ledo dangai.
Kažkodėl nepanorusi pasisakyti savo vardo viena čiobiškietė pasakojo, jog anksčiau galima būdavo lengvai pereiti į kitą pusę, tik reikėdavo žinoti kelią. Gerai tą kelią žinojo vienas „užneriokas“, dažnai ateidavęs į Čiobiškį, tik, pasak kalbintos moters, neseniai išėjo Anapilin.
„Jeigu ilgiau pabūna apie 20 laipsnių šalčio, tai Neris „sustoja“. Man taip pat teko eiti į kitą pusę. Kartą per ledą buvo atėjęs „užneriokas“ ir paprašė karvei vaistus suleisti. Teko eiti, tik aš paprašiau žmogelio, kad eitų priekyje“, – pasakojo moteris.
Mažai tikėtina, kad po žmogaus kojomis saugaus storio ledas...
Anksčiau upė ledus lauždavo kelis kartus per žiemą. Pavasarį Neris laužia ledus dažniausiai kovo antroje pusėje, ledonešis trunka 4-10 dienų. Per ledonešį kai kuriose vietose susidaro ledų sangrūdos, Čiobiškyje daug žalos padarydavo ledų sangrūdą ties dabartine poilsio zona, upė labai patvindavo.
Lapelėse gyvenanti Regina pasakojo, kad žiema upė ties keltu užšąla. Anksčiau, prieš kokius trisdešimt metų, su rogėmis ir net su lengvuoju automobiliu per Nerį pervažiuodavo:
„Buvo toks veikėjas kolūkių laikais iš Palomenės. Būdavo labai populiarūs šokiai, į kuriuos susirinkdavo aplinkinių kaimų jaunimas. Vieni buvo „užneriokai“, kiti – „užuneriokai“. Jaunimas iš Kaišiadorių rajono Palomenės, Mikalaučiškių, Stabintiškių kaimų bendraudavo su čiobiškiečiais ir „lapeliokais“. Jaunuolis, „paėmęs dėl drąsos“, iš Palomenės kaimo (apie 15 kilometrų) su traktoriumi T-40 (daug kur Lietuvoje turėjusiu „katino“, „sausajėgio“ pravardę, – red. past.) važiavo aplankyti mergaitės Čiobiškyje. Jei būtų žinojęs tas vietas, kur yra neužšąlančių verpetų ir šaltinių, būtų gal pravažiavęs. O jisai nuo kelto varė tieiai į Čiobiškį, į šokius. Beveik įveikęs upę įlūžo visai netoli kranto. Smarkiai vaikinukas rizikavo, tačiau ko nepadarysi dėl meilės… Kaip ten baigėsi nežinau…
Mano vaikystė prabėgo kitoje Neries pusėje. Į Lapeles persikėlėme jau vėliau. Mūsų namas stovėjo važiuojant nuo kelto ant kalno šalia kelio. Pamenu, tada man buvo gal 12 metų. Žiemos metu persikėlę ledu per Nerį su automobiliu „Moskvič“ į Kaišiadorius važiavo žmones. Tada sniego buvo kalnai, kol pravažiavo per upę, labai sušalo ir užsuko pasišildyti. Todėl šį atvejį ir prisimenu. Dar prisimenu, jog 1987 metais kovo 25 dieną kėlėmės gyventi į Lapeles. Tada ant Neries dar buvo ledas. Visus baldus ir visą mantą pervežėme sunkvežimiu aplinkui per Vievį. O mes su karve ties keltu laimingai persikėlėme ledu. Sniego dar buvo daug, tačiau jau buvo pavasaris, šildė saulutė ir kai kuriose upės vietose jau čiurleno vanduo, bet mes atsargiai ėjome, ėjome ir laimingai perėjome. Nors tada tai buvo „strioko“, – pasakojo Regina.
Yra sakoma, kad kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Vis tik ant ledo rizikuoti neverta, nes gali tekti gerti ne šampaną, o šaltą vandenėlį. Ypač pavojingas ledas pavasarį. Rudenį ledas prieš lūždamas sutraška, o pavasarį be jokio garso akimirksniu galima įlūžti. Svarbiausia taisyklė – ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm. Toks ledas jau išlaiko žmogų. Tačiau kad išlaikytų grupę žmonių, jo storis turi būti ne mažesnis kaip 12 cm. Matyt, prieš važiuodamas ant ledo ir vairuotojas ledo storį išmatavo…
Būna gyvenime situacijų, kada žmogus priverstas pereiti kokį nors vandens telkinį ledu. Tokiu atveju reikia pasiruošti blogiausiam ir žinoti tam tikras elgesio taisykles. Jeigu vis dėlto nutiko tai, ko mažiausiai tikėjotės, t. y. įlūžote, nepasiduokite panikai ir nepraraskite savitvardos. Ropškitės ant ledo į tą pusę, iš kur atėjote, o ne plaukite pirmyn. Nesikapanokite vandenyje ir visu kūno svoriu neužgulkite ledo krašto. Ant ledo užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas. Pasistenkite kaip galima daugiau krūtine užgulti ledą, paskui atsargiai ant jo iškelti vieną koją, po to – kitą. Užšliaužus ant ledo negalima tuojau pat stotis. Reikia nuriedėti nuo eketės kuo toliau į tą pusę, iš kur atėjote, nes ten ledas – tvirtesnis. Tik išlipus ant kranto reikia bėgti, kad sušiltumėte ir kuo greičiau pasiektumėte šiltą vietą. Jei pamatėte skęstantį žmogų, tuoj pat šaukite jam, kad skubate į pagalbą. Gelbėjant reikia veikti greitai ir ryžtingai, nes žiemą vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę drabužiai neleidžia jam ilgai išsilaikyti vandens paviršiuje. Artintis prie eketės reikia labai atsargiai, geriausia – šliaužte, plačiai ištiesus rankas. Jeigu yra galimybė, patieskite slides ar lentą ir šliaužkite ant jos. Prišliaužti prie pat eketės krašto negalima, nes ledas įlūš, jeigu mėginsite skęstančiajam paduoti ranką ir jį ištraukti. Ledas išlaiko žmogų tik už 3-4 metrų nuo eketės krašto, todėl skęstančiajam reikia ištiesti slidę, slidžių lazdą, lentą ar numesti virvę. Gelbėjimui galima panaudoti ir tvirtai surištus šalikus. Ištraukus žmogų ant ledo reikia su juo kuo toliau šliaužti nuo pavojingos vietos ir kaip galima greičiau skendusįjį nugabenti į šiltą vietą, pavyzdžiui, prie laužo ar į automobilį. Čia nukentėjusįjį derėtų patrinti, pagirdyti karšta arbata, perrengti sausais drabužiais, suteikti pirmąją medicinos pagalbą.
Rimantas Karvelis
Nuostabus peizazas
Labai gražios foto.