Jonas Pinskus: „Kartais pagalvoju, kodėl pataikė į jį…“

Šiandien Lietuva mini 29-ąsias Sausio 13-osios, tapusios Laisvės gynėjų diena, metines. Bėgant metams, vis mažiau lieka žmonių, kurie tiesiogiai dalyvavo tų dienų įvykiuose, buvo arti tų istorinių faktų, kuriuos kasmet vardijame. Vienas šių žmonių – Širvintų rajono savivaldybės merės Živilės Pinskuvienės sutuoktinis Jonas Pinskus, tuomet dar tik per trisdešimt perkopęs, žinomas visame pasaulyje sportininkas.

Kruvinuoju sekmadieniu pramintą 1991 metų sausio 13-ąją prie televizijos bokšto Vilniuje buvo sužeista per 600 taikių ir neginkluotų žmonių, žuvo 14. Gal kai kam pasirodys, kad tie 14 žuvusiųjų tėra tik maža netektis, palyginus su 1915 metų sausio 13-ąją įvykusiu galingu žemės drebėjimu Avecane (Italija), kai žuvo 30 tūkst. žmonių, šis praradimas amžiams įrašytas į šalies istoriją.

Nors televizijos bokštas tada buvo užimtas, tačiau sutikę tokį piliečių pasipriešinimą, sovietai atsisakė planų pulti Parlamentą.

Būtų galima diskutuoti, kodėl tokiai prievartinei akcijai sovietai pasirinko būtent tą dieną, bet tai nėra svarbu. Tik kažkiek simboliška, kad tą pačią dieną, tik 1864 metais, Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė lietuvišką spaudą. Kaip parodė istorija, Lietuviškos spaudos šiuo draudimu nepavyko sunaikinti. Kaip ir išpuoliu prie televizijos bokšto nepavyko sustabdyti Lietuvos žmonių siekio sukurti nepriklausomą valstybę.

Išgirdęs, kas vyksta, Jonas Pinskus su visais nuskubėjo prie televizijos bokšto

-Berods, per pernai vykusį Sausio 13-osios minėjimą I. Šeiniaus viešojoje bibliotekoje žmonėms prisiminėte, kas įstrigo iš tos lemtingos dienos įvykių. Kiekvieno žmogaus prisiminimai – tai dalelė mozaikos, iš kurios dėliojama Sausio 13-osios istorija. Kokią dalelę jūs dedate greta kitų?

-Tada buvau ką tik pasitraukęs iš aktyvaus sporto, dirbau vienoje sporto bazių treneriu, turėjau daugiau laisvo laiko. Tai buvo toks, tarsi pereinamasis, laikotarpis, kai su vienu atsisveikinta, bet kitur dar iki galo neįsitvirtinta. Ko gero, panašiai tuomet gyvavo ir Lietuva. Tuo metu gyvenau Pašilaičiuose. Buvo įprasta visą informaciją gauti iš televizijos, spaudos. Taip ir tą vakarą sekiau naujienas, kai tiesioginiame eteryje buvo užgrobtas Lietuvos televizijos pastatas Konarskio gatvėje. Tai, ką pamačiau, be galo sukrėtė. Pažvelgiau pro langą, o lauke – šurmulys. Matėsi, kad žmonės kažkur skuba, viena kryptimi važiuoja automobiliai. Žmonės juos stabdė, sėdo ir važiavo.

Apsirengiau, išlėkiau į lauką ir greitai sužinojau, kad skubama prie televizijos bokšto. Taip ir aš atsidūriau Karoliniškėse. O ten – minios žmonių. Sakyčiau, tuo metu technika dar nevažinėjo, bet jos buvimas jautėsi. Nemažai sovietinių kareivių. Kažkokie keisti jie buvo. Lyg apduję. Žmonės ant jų šaukia, bando užmegzti ryšį, tačiau jie beveik nereaguoja. Saugo objektą, neprileidžia, stumia ginklu. Paskui pasigirdo papliūpos. Kaip supratome, šaudo virš galvų, į orą, kad žmonės atsitrauktų. Gal tuo metu dar šaudė tuščiais, mes šito nežinojome ir apskritai nebuvo tokios minties, kad čia, Lietuvoje, galėtų šaudyti į žmones.

Nukrito šalia stovėjęs gynėjas

-Kaip prasidėjo tas susidorojimas?

-Kiekvieną minutę situacija vis kaito. Gal todėl, kad žmonių daugėjo, o gal buvo gautas įsakymas panaudoti jėgą. Šalia manęs stovėjo toks pagyvenęs žmogus, šviesiu apsiaustu. Jaučiau jį. Staiga pajutau, kad tas žmogus nukrito. Pasilenkiau ir supratau, kad jis bejausmis. Pasilenkė ir kiti žmonės. Pamanėme, kad žmogui negera. Pakėlėme, jis iš tiesų nesąmoningas. Vaizdžiai pasakius, kaip drebučiai. Kūnas nestangrus, slysta iš rankų, pajautėme bėgant kraują. Susigriebėme, kad reikia nešti į Greitosios pagalbos automobilį, kurių ten buvo nevienas. Nešdami pamatėme, kad tokių nukentėjusių yra ir daugiau. Nešė ir kiti.

–Tai jį sužeidė?

-Dažnai jį prisimenu ir pasvarstau, kas jam nutiko. Greičiausiai kliudė kulka, tai labiausiai tikėtina versija. Nes pajautėme kraują.

–Į jus šaudė?

Kad buvo ir šaudoma, labai greitai paaiškėjo pagal žmonių sužeidimus, pagal tai, kad buvo žuvusiųjų dėl šautinių žaizdų. Kartais pagalvoju, kodėl pataikė į jį. Šalia stovėjau aš – aukštas, stambus, sportavęs vyras, gal dvigubai už tą žmogelį aukštesnis. Logiškai galvojant, buvau geresnis taikinys šauliui. Paskui nukrėtė mintis: juk tas žmogus vilkėjo šviesiu apsiaustu, tad tamsoje buvo geriau matomas taikinys, nei aš, apsivilkęs šiltą, tamsią striukę. Aš tiesiog susiliejau su tamsa, ir karys, ko gero, atsuko vamzdį į jam matomą šviesią dėmę. Šalia kurios stovėjau aš.

Jonas Pinskus buvo įsiveržęs į televizijos bokštą

-Kada pasirodė šarvuočiai?

-Sakyčiau, tuo pat metu. Po to, kai nunešėme žmogų į Greitosios pagalbos automobilį, siautėjo emocijos. Užliejo adrenalinas. Patraukiau prie televizijos bokšto ir atsidūriau prie centrinio įėjimo. Nustebau atradęs, kad čia palyginti dar ramu. Prie centrinio įėjimo buvo susirinkę daugiausia pagyvenę žmonės, kurie, kaip sakė, „maldomis ir dainomis gynė Lietuvą“. Iš pradžių daug kareivių nemačiau, paskui man vienas pastojo kelią. Emocijos virė. Jis mane stūmė, grasino ginklu. Trenkiau jam ir taip prasibroviau į televizijos bokštą. Tačiau ten, atvirai pasakius, nebuvo ką veikti – žmonės juk stovėjo lauke. Išėjau atgal ir ėmiau juos raginti, kad užeitų. Tačiau pasigirdo balsų, kad manęs neklausytų. Atseit, „provokatorius“, „išėjo iš bokšto“, „jų žmogus“.

Ir čia pasirodė centrinio įėjimo link atvažiuojantys šarvuočiai. Lekia tiesiai į žmones. Žmonių siena, o šarvuočiai lekia. Žmonėms nėra kur dėtis. Ir čia vienas šarvuotis prieš pat žmones, kaip sakydavo, „pasisuka ant kapeikos“. Matau, kaip į šalį atšoksta vaikinas, o su juo buvusi mergina pranyksta kažkur po šarvuočio ratais. Šarvuotis sustoja, ir tada lyg iš niekur stebuklingai išnyra mergina, įsitveria į vaikino ranką ir abu nubėga. Kurį laiką svarsčiau, ar tai nebuvo Loreta Asanavičiūtė? Paskui supratau, kad negalėjo būti ji. Dėl tokių sužalojimų, kokius patyrė mergina, ji nebūtų galėjusi net pajudėti.

-Įdomu, koks tos merginos likimas?

-Po kažkiek metų Seime buvo susitikimas su Sausio 13-osios įvykių dalyviais. Tame susitikime dalyvavo ir mergina, patekusi po tanku, bet išgyvenusi. Neatmetu galimybės, kad tai buvo ta pati mergina.

Teko grumtis su Ivanovo „jedinstvininkais“

-Kaip klostėsi tolesni įvykiai prie televizijos bokšto?

-Na, šarvuočiai minią gerokai išsklaidė. Žmonės bandė slėptis, bet ten – tinklinė tvora. Vyrai persiropštė, o štai moterims sunku. Jos stovi palei tvorą, o šarvuočiai važiuoja palei pat. Riksmai, burzgimas, baimės šūksniai, raginimai… Taip būtų galima apibūdinti kilusį chaosą. O jį vainikavo pasirodę „jedinstvininkai“. Atvežė 3 ar daugiau autobusus „jedinstvininkų“, kurių kolona patraukė minios link. Gal 100 jų, tų „jedinstininkų“ buvo. Žmonės iš pradžių aprimo – kas bus. Bet suveikė kažkoks bendras susitelkimas. Kai priartėjo, susigrūmėm. Prasidėjo toks masinis apsitalžymas. Duodi kažkam, ir nežinai, kam. Juk tokie pat žmonės, apsirengę taip pat. Kaip atskirti? Kadangi jų buvo mažiau, greitai pasimatė, kuris yra kuris. Iš kruvinų veidų, sugūrintų nosių. Matai, kad apdaužytas, tai ir duodi – didelė garantija, kad duodi „jedinstvininkui“ į nosį.

-Tai mūšį su Valerijaus Ivanovo „draugove“ laimėjote?

-Galima sakyti, taip. Tačiau plūstelėjo daugiau kareivių, technikos, gynėjų gretos tirpo, ir toliau priešintis nebeliko prasmės. Likę žmonės ėmė vieni kitus raginti, kad reikia traukti prie Seimo ir ten gintis nuo okupanto. Gal jau net puola Seimą. Taip didelė dalis žmonių iš Karoliniškių atvyko prie Seimo. Ten – dar daugiau žmonių. Barikados. Sujudimas. Žmonės jau girdėjo, kad kažkas įvyko prie televizijos bokšto. Pasirodžiusius tų įvykių dalyvius kaip mat apstodavo būreliai ir klausydavosi „iš pirmų lūpų“, kas nutiko prie televizijos bokšto. O tuneliu nuolat pravažiuodavo karinė technika. Įtampa augo, tačiau sovietai, susidūrę su žmonių pasipriešinimu Karoliniškėse, nebeišdrįso to pakartoti. Mes nugalėjome. Tik ryte parsiradau į Pašilaičius.

-Galbūt žmones sutelkė tai, kad prie bokšto buvo žuvusiųjų?

-Visą informaciją apie tai, kas iš tiesų nutiko, sužinojome tik kitą dieną. Aišku, buvo šokas. Ir dėl to, kad buvai ten, bet šito išvengiau, ir dėl to, kad buvo taip žiauriai ir ciniškai pasielgta su Lietuvos žmonėmis.

„Nebuvo nė minties, kad likau kažkur neįvertintas“

-Prezidentūros apdovanojimų duomenų bazėje nurodyta, kad Sausio 13-osios medaliu jau apdovanoti 4278 asmenys. Tačiau pasigirsta kalbų, kad ne visi jų to yra nusipelnę. Kaip to įrodymas, buvusios Prezidentės Dalios Grybauskaitės nutarimas iš apdovanotųjų sąrašo už dabartinę veiklą, nesuderinamą su apdovanojimų aprašymu, išbraukti dvi Rusijos televizijos žvaigždes. Ką apskritai manote apie tokį įvertinimą, juk Lietuvos nepriklausomybė vienu ar kitu būdu buvo apginta ne tik Vilniuje, bet ir kiekviename Lietuvos kampelyje.

-Žinoma, buvo žmonių, kurie Sausio įvykius stebėjo pro partinės mokyklos langą. Galbūt pasitaikė ir nevertų tokio apdovanojimo, bet ar tai labai svarbu? Juk žmonės tada ėjo ne dėl medalio, ne dėl įvertinimo, o dėl to, kad taip kuždėjo jų sąžinė. Jei taip klausdami turėjote mintyje, kad toks apdovanojimas politikui suteiktų „dividendų“, paprieštaraučiau. Aš savo apdovanojimus pelniau kitur, ir jais labiausiai džiaugiuosi. Niekada nebuvo nė minties, kad likau kažkur neįvertintas. Pagalvokite, kad Sausio įvykiuose aktyviai dalyvavo keliasdešimt, gal šimtą kartų daugiau žmonių, nei tie apdovanoti keturi tūkstančiai. Tai, kad jiems iki šiol neprisegti medaliai, tėra smulkmena.

Pamenu, kartą vykome į Briuselį, kur buvo surengtas susitikimas su vietos jaunimu. Kalbėjome ir apie Sausio 13-osios įvykius. Pasigirdo klausimų, kur mes, politikai, tuo metu buvome, ką darėme. Iš mūsiškių buvo atsakymų, kad vienas tuo metu saugojęs kažkokį objektą Anykščiuose, kitas dar kažkur stovėjo… Prisiminiau, kad buvau prie televizijos bokšto Vilniuje. Kilo didžiulis susidomėjimas. Papasakojau, ką prisiminiau. Kad jūs matytumėt, kaip jaunuoliai klausėsi, kokiomis akimis žiūrėjo! Tai ir yra didžiausias įvertinimas.