Širvintiškiai susikaupę seka įvykius Ukrainoje: vieni išgyvena dėl ten likusių artimųjų, kiti jautriai reaguoja į smurtą ir žudomus taikius gyventojus, treti organizuoja humanitarinę pagalbą. Širvintų rajone prieglobstį surado daugiau nei trys dešimtys karo pabėgėlių, o dar kelios dešimtys ukrainietiškio kraujo turinčių širvintiškių jaudinasi dėl Ukrainoje likusių giminaičių. Viena iš jų – Liudmila Braškienė, UAB „Širvintų šiluma“ direktorė. Įmonės vadovė sutiko pasidalyti mintimis apie Ukrainą bei ten likusius artimuosius.
-Pokalbį pradėkime nuo grynai asmeninio klausimo: kiek Jumyse yra ukrainietiško kraujo? Kas iš pačių artimiausių žmonių yra ukrainiečiai? Ar Ukraina yra Jūsų gimtinė? Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
-Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad esu lietuvė, visą savo gyvenimą praleidusi Lietuvoje. Nežinau, kaip išmatuoti ukrainietiško kraujo kiekį manyje. Mano mama – ukrainietė, o tėvelis lietuvis, tiksliau, žemaitis. Taigi, pusė ukrainietiško, pusė lietuviško kraujo mano gyslomis teka. O kuri pusė dominuoja, ko gero, priklauso nuo gyvenimo aplinkybių ir situacijų. Arba atvirkščiai. Bet kokiu atveju esu linkusi manyti, kad tarpusavy tos dvi pusės ar linijos „nesipjauna“. Tačiau charakteriui, pagrindinėms vertybėms susiformuoti jos, aišku, įtakos turėjo. Gimiau Ukrainoje, Černygivo srityje, Nyžino mieste. Mieste, kuris buvo subombarduotas jau pirmąją Rusijos karinio įsiveržimo į Ukrainą dieną. Tėvai Nyžine buvo pasistatę namą, ten gimė ir mano vyresnis brolis, tačiau tėvelio niekada neapleido mintis grįžti į Tėvynę. Į Lietuvą mūsų šeima persikėlė gyventi, kai man dar nė metų nebuvo sukakę. Ukrainoje liko mamos seserys, kiti artimieji. Tėvai pasakojo, kad mamos sesuo stotyje raudodama prašė atiduoti mane jai (savo vaikų neturėjo), kol galiausiai, nutaikiusi progą, kai tėvai krovėsi daiktus, likus vos kelioms minutėms iki traukinio išvykimo, pasileido tekina, mane glėbyje nešdama. Tėveliui teko stabdyti traukinį, bet mane susigrąžino. Vėliau pati teta tą įvykį nupasakodavo su jai būdingo humoro gaidele. Mama Lietuvoje greitai pritapo – nuoširdžiai į savo ratą ją priėmė visa tėvelio giminė, išmoko kalbą, puikiai sutarė su kaimynais. Nors mano vaikystė prabėgo Klaipėdoje, bet prisimenu gana dažnas keliones į Ukrainą, viešnages pas mamos gimines kaime netoli Nyžino. Gerai įsiminė pakeliui į tą kaimą augę aukšti medžiai, „verbomis“ vadinti, iš molio drėbti, kasmet balinami nameliai, aukštos tvoros, susisiekimas su kaimynais „daržais“, vakariniai kaimynų pasisėdėjimai ir pasiplepėjimai ant suolelių prie vartelių, kinas ir šokiai kaimo klube, gražiais bei sodriais balsais traukiamos ukrainietiškos dainos. Iš širdies ir iš vaikystės prisiminimų neišdilo ir ilgesni pasibuvimai vasarą pas tetą kaime kartu su pusbroliu ir pussesere (su kuria ir dabar bendraujame). Mylėjome vieni kitus, o visi kartu labai mylėjome tetą, kuriai niekada netrūko gero ūpo (leipdavome iš juoko, klausydami jos šmaikščiai atpasakotų „gyvų“ istorijų). Žaidėme, karstėmės po medžius, krėtėme išdaigas. Ir tokie laimingi buvome… Važiuoti į Ukrainą (su persėdimais iš vieno traukinio į kitą) buvo tiek įprasta, kad tėvai nesibaimino mane, dar paauglę, į kelionę ir vieną išleisti. O Ukrainoje gyvenę mamos giminaičiai, tėvų draugai ir buvę kaimynai buvo dažni svečiai mūsų namuose Klaipėdoje.
-Kas iš Jums artimiausių žmonių dabar gyvena Ukrainoje? Kaip palaikote su jais ryšį? Gal kviečiate atvykti į mūsų saugią Lietuvą?
-Nuo mano paskutinio apsilankymo Ukrainoje praėjo kone trisdešimt metų. Iš artimiausių žmonių dabar Vakarų Ukrainoje gyvena pusseserė, su kuria, kaip minėjau, palaikome nuolatinį ryšį – susiskambiname, apsikeičiame žinutėmis. Likus lygiai mėnesiu iki karo, ji atsiuntė atviruką su palinkėjimu: „Tebūnie viskas gerai.“ Planavome šią vasarą susitikti. Belieka viltis, kad kažkada apkabinsime vieni kitus. Iš karto, prasidėjus apšaudymams, ir vėliau kvietėme atvykti čia. Bet mano pusseserė su vyru kol kas nusiteikę likti savo namuose nedideliame miestelyje, esančiame per 30 km nuo Ivano-Frankivsko, kuris nors ir yra periodiškai bombarduojamas, bet jų miestelio apšaudymai nepasiekė. Dabar kelis kartus per parą kaukia sirenos, tuomet slepiasi namo rūsyje (pradžioje visi gyventojai bėgdavo į vieną slėptuvę), ten valandą ar dvi palaukia, kol viskas aprimsta. Jų žodžiais, sąlyginai ramu. Pasakoja, kad dieną galima išeiti nusipirkti maisto, būtiniausių prekių. Tiesa, buvo sutrikęs vaistų tiekimas, pritrūko nuolat vartojamų medikamentų, tuomet labai blogai jautėsi, buvo kelias dienas interneto ryšys nutrūkęs. Tokie dalykai kelia didelį nerimą, o tiesiogiai padėti nėra kaip. Ačiū Dievui, dabar situacija pagerėjo, vaistų jau galima įsigyti. Vakare nuo 18 val. iki ryto 6 val. – komendanto valanda, tuomet privaloma likti namuose, užtraukti užuolaidas, išjungti šviesą. Žmonės laikosi ramiai, vilties ir tikėjimo nepraranda, turi internetinį ryšį, seka visą informaciją.
-Kokie Ukrainos miestai yra Jums patys artimiausi? Kokiuose lankydavotės iki karo? Kokia dabar juose padėtis?
-Dėl visų širdį veria, bet labiausiai, kai skaitau pranešimus apie sostinę Kijevą, Ivano-Frankivską, šalia kurio yra miestelis Dolina (ten gyvena mano pusseserė su šeima), Černygivą, Nyžiną, Rivną, kuriame iškart po antrojo pasaulinio karo susipažino ir susituokė mano tėvai, darnioj santuokoj pragyvenę 62 metus, ten gimė mano vyresnioji sesuo. Dabar dažnai pagalvoju, kad mamos širdis tikriausiai nebūtų atlaikiusi žinios apie tai, kas dabar Ukrainoje vyksta.
-Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite kovo 25 d. laikraščio numeryje.
