Susimokėk už šildymą ir tave palaidos kaip skurdžių
Žinia, kad grąžinta iki 2020 metų birželio galiojusi tvarka, kai gyventojams, prašantiems šildymo ir karšto vandens išlaidų kompensacijas ar socialinę pašalpą, vėl vertinamas gyventojų nuosavybės teise turimas turtas, iš pradžių didelės reakcijos nesulaukė. Gyvenome dar vasaros nuotaikomis, o ir dėmesį atitraukė užvirusios diskusijos dėl planuojamo mokesčio už nekilnojamąjį turtą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija irgi nebuvo labai atvira. Paaiškinus, kad kelerius metus turtas nebuvo vertinamas siekiant sušvelninti socialines koronaviruso pandemijos pasekmes, o vėliau – apsaugoti nepasiturinčius gyventojus nuo infliacijos sukeltų neigiamų pasekmių bei energijos išteklių kainų staigaus augimo, nebuvo atskleistos visos kortos, su kokia tvarka susidurs žmonės.
Apie tai vis garsiau imta kalbėti tik tada, kada gyventojai pradėjo teikti prašymus, o kai kurie jau išgirdo ir neigiamus atsakymus.
Esmė ta, kad pagal grąžintą tvarką vertinamos ir turimos piniginės lėšos, o jos neturi neviršyti nustatyto piniginių lėšų normatyvo šeimai. Jis toks: 15 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžio vienam ar pirmam bendrai gyvenančiam asmeniui, 10 VRP kitam suaugusiam bendrai gyvenančiam asmeniui ir 5 VRP dydžio vaikui iki 18 m.
Dabar nustatytas VRP siekia 157 Eur. Taigi, vienam gyvenančiam asmeniui piniginių lėšų normatyvas yra 2355 Eur, šeimai be vaikų – 3925 Eur, trijų asmenų šeimai, kurioje auga vienas vaikas, – 4710 Eur. Ir t. t. Todėl savivaldybių specialistai, priimdami prašymus kompensacijoms skirti, gali paprašyti gyventojų pateikti ir banko sąskaitų išrašus, priduriama pranešimuose spaudai.
Kaip buvo galima išgirsti tai aktualijai skirtose radijo laidose, ilgai nelaukę ir pirmieji pateikę tokius prašymus senjorai išgirdo, kad dėl turimų santaupų jiems kompensacijos nebus skirtos. Kai kurie senjorai net nuskubėjo į bankus ištuštinti savo sąskaitų, tačiau išgirdo, kad buvo ar bus vertinama ta situaciją, kuri buvo atitinkamu metu, o kitą prašymą jie galės teikti po pusmečio.
Žvelgiant formaliai, tarsi teisinga: jei žmogus turi pakankamai santaupų, jis gali sumokėti ir už šildymą. Tik kaip nustatyti, kas yra pakankamai, o kas ne? O ir santaupų forma gali būti skirtinga. Santaupos bankuose gali būti patikrintos, jų nenuslėpsi, o kas ir kaip patikrins pinigų prikimštą kojinę po čiužiniu? Tad tie, kas pinigus juodai dienai ar iš įpročio kaupia ne banke, o namuose, įgyja teisę vadintis gyvenančiais varganai, tuo pačiu gali sulaukti kompensacijų. O pinigus laikantis banke ir taip prisidedantis prie jų apyvartos finansinėse rinkose, pasijaučia nuskriaustas.
O ir turimos santaupos ne visada parodo, kad gyvename pasiturinčiai.
Dar 2021 metais Lietuvos bankas analizavo gyventojų turimus indėlius ir vertybinius popierius bankuose, kredito unijose ir kitose finansų įstaigose ir nustatė, kad vidutinis indėlis 2021 metų balandžio 30 dieną siekė 5148 Eur.
Svarbu tai, kad buvo analizuojamos įvairios amžiaus grupės, todėl sakyti, kad ši suma gauta dėl darbingo amžiaus žmonių laikomų indėlių, nėra priežasties. Sakykime, 65 metų ir daugiau sulaukę mūsų šalies gyventojai finansų įstaigose vidutiniškai laikė 6161 Eur dydžio indėlį.
Buvo pateikti duomenys ir apie Lietuvos miestuose bei regionuose gyvenančių asmenų indėlius. Pavyzdžiui, šalies regionuose vienas senjoras 2021 metų balandį vidutiniškai turėjo sukaupęs 7270 Eur indėlių, o viename banke tokio senjoro indėlių suma vidutiniškai siekė 3957 Eur. Net jei vieno asmens sąskaitoje viename banke buvo laikomos abiejų bendrai gyvenančių senjorų santaupos, tie 3957 Eur nors ir nežymiai, bet viršijo jiems nustatytą 3925 Eur piniginį normatyvą. Išvada: kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį neskirti!
Pašiurpę dėl tokios realybės, senjorai suskubo teisintis, kad jų santaupos nėra perteklinio gyvenimo rezultatas, kai sąskaitose lėšos kaupiamos tik todėl, kad neberandama galimybių jų išleisti. Šie pinigai – tai jų laidotuvėms, kapavietės sutvarkymui, įpaminklinimui atidėtos lėšos, kurių dar ir nepakaktų. Bet centrinės valdžios sprendimu jos jau vertinamos kaip prabangos įrodymas.
Įsisuka lyg ir užburtas ratas. Negavę kompensacijų, tik iš varganos pensijos gyvenantys asmenys turės savo santaupas banke leisti šildymo išlaidoms padengti, o mirties akivaizdoje be santaupų likęs partneris turės tiesti ranką su prašymu, kad savivaldybė skirtų papildomą pašalpą laidotuvėms.
Ir vėl labiausiai turėtų nukentėti ne didmiesčiuose gyvenantys žmonės, o periferija, kur ir taip mažesnės darbinės pajamos, vadinasi – ir pensijos. Jau prabilta ir apie kitus socialinę neteisybę iliustruojančius niuansus, su kuriais susiduriama regionuose. Skiriant piniginę socialinę paramą, yra vertinamas visas turimas turtas, t. y. nekilnojamasis turtas (statiniai, žemė), kilnojamasis turtas (transporto priemonės, žemės ūkio technika), finansinis ir kitas vertingas turtas (piniginės lėšos, turimos bankuose, kitose kredito įstaigose, pasiskolintos ir negrąžintos lėšos, vertybiniai popieriai ir pan.). O turto vertės normatyvas, ypač nekilnojamojo turto vertė, nustatant teisę į piniginę socialinę paramą, skirtingose teritorijose – didmiesčiuose, miestuose, miesteliuose ir kaimuose – skiriasi. Didmiesčiuose kartelė iškelta aukštai, regionuose ji daug žemiau, kad po ja praroposi tik keturpėsčias.
Rašėme apie planuojamą nekilnojamojo turto apmokestinimą. Tada pateikėme konkretų pavyzdį, kad dėl nustatytos aukštos medianos dviejų kambarių buto Vilniaus mieste Buivydiškių gatvėje savininkas jokio mokesčio nemokės, nes to buto mokestinė vertė net nesieks tame mikrorajone nustatytos medianos. O štai analogiško buto Širvintose Jaunimo gatvėje savininkas jau bus apmokestintas, nes dėl mūsų miestui nustatytos žemesnės medianos jo butas daugiau nei du kartus viršys medianą.
Kad tai ne išimtis, o visos sistemos pavyzdys, parodo pavyzdžiai ir skaičiuojant šildymo kompensacijas. Pristatant kompensavimo trūkumus portalas 15min.lt pateikė pavyzdį, kad, pavyzdžiui, 4 asmenų šeima, gyvenanti Vilniaus centre, gali pretenduoti į piniginę socialinę paramą, jei bendra jų turto vertė siekia apie 277 tūkst. Eur, o šeimai, gyvenančiai, pavyzdžiui, Akmenės rajone, yra nustatyta maždaug 7 (!) kartus mažesnė suma – apie 40 tūkst. Eur.
Galiojančių mokestinių sistemų šalininkai apie tai, kodėl sostinėje gyvena septynis kartus „lygesni“ už kitus žmonės, neaiškina. Konservatorių, liberalų ir laisviečių valdomų ministerijų funkcionieriai pučia miglą primindami, kad bendrą turto vertės normatyvą, kuris palyginamas su šeimos arba vieno gyvenančio asmens faktiškai turimo turto verte, apskaičiuoja savivaldybės, remdamosi informacija apie gyventojų turimą turtą, kuri gaunama iš valstybės registrų ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų. Taip visa atsakomybė tarsi perdedama savivaldybėms, nors šios tik yra įpareigotos vykdyti iš viršaus nuleidžiamas normas. Tiesa, savivaldybės galės daryti išimtis, tačiau tai jau bus situacija, kai galima atsidurti tarp kūjo ir priekalo. Leidus taikyti išimtis, bet kada bus galima priminti, kad lėšų iš biudžeto skiriama nebus, nes jos netaupomos.
Gintaras Bielskis
