Klubo „Du ratai“ abu ratai sukasi…

Priekyje didžiulė Šešuolių giria...

Pirmieji šių metų žygiai

Žvejai laukia, kada bus galima lydekas gaudyti, medžiotojai – kada bus galima šaudyti, o bagaslaviškiečiai nekantriai laukia, kada po žiemos nutirps sniegas ir bus galima dviratį pasibalnoti. Pasibalnojus leistis ten, kur akys mato ir širdis geidžia. Žinoma, taip paprastai nebūna. Pirmiausia, kruopščiai sudaromas maršrutas, apskaičiuojami kilometrai, į vieną būrį sukviečiami vienminčiai… Šiais metais mūsų „Dviejų ratų“ klubas išriedėjęs į žygį buvo jau du kartus.

Balandžio 26 dieną keliavome maršrutu: Bagaslaviškis – Senosios Viesos – Barčiai – Pakertušė – Kertušo ežeras – Šešuoliai – Alionys (Ukmergės rajonas) – Pabaiskas – Žirnajų ežeras – Kaliakiemiai – Zubeliai – Bagaslaviškis. Maršruto ilgis pagal žemėlapį – 54,5 kilometrai, tačiau praktiškai beveik visada prisideda dar apie penkis kilometrus. Žygyje dalyvavo rekordinis skaičius dviratininkų – net devyni, tačiau finišavo tik du. Po žiemos „miego“ važiuoti buvo sunku. Keletas važiavo pirmą kartą. Pamanė, kad vienos dienos žygiui tinka bet koks dviratis, – svarbu, kad ratai suktųsi… Ratai tai sukosi, tačiau nebuvo su kuo juos sukti, – nulūžo pedalas. Galima sakyti, miško viduryje… Laimė, turėjome „kitkinio“ špagato. Teko stipriausiam Rimvydui tempti ir dviratį, ir ant dviračio sėdintį draugelį. Paskutiniai dvidešimt kilometrų buvo patys sunkiausi, nes pūtė stiprus pavasarinis priešinis vėjas.

Greitai paaiškės, kad dviratukas sulūžo nepataisomai.

Pirmas patarimas. Negerai, jeigu dviračių žygyje kolonoje važiuoja daugiau kaip pusė naujokų. Žinote, kaip būna tokiems važiuojant pirmus kilometrus? Energijos daug, galvoje tik viena mintis: „Kodėl visi „tempia gumą“ ir taip lėtai važiuoja? Norisi lėkti ir lėkti. Tokius didvyrius reikia iš karto „nusodinti“, nes, važiuojant asfaltu, kvailiojimai greitai baigiasi. Arba po automobilio ratais, arba, geriausiu atveju, – griovyje… Manau, jog rimtesniame žygyje reikia, kad būtų du ar trys patyrę keliautojai. Mobiliausia ir mažiausiai nepatogumų kelyje vairuotojams ir patiems sau sukelianti grupė turėtų būti dešimt ar dvylika žmonių. Man asmeniškai labiausiai patinka grupelė iki šešių. Ypač važiuojant per didmiesčius.

Po kelių savaičių į žygį susiruošė tik mokytojai. Net penki… Maršrutas: Molėtai – Mindūnai – Labanoras – Lakaja – Kertuoja (aplink Kertuojų ežerą) – Vyžiniai – Inturkė – Molėtai. Ratuko ilgis pagal žemėlapį – 61 kilometras. Nuo Molėtų iki Labanoro – asfaltinis miško keliukas. Važiuoti vienas malonumas. Kita rato pusė žvyrkelis. Buvo labai karšta diena, kelias vingiuotas ir labai kalvotas. Taigi važiuoti buvo nelengva. Visų nuotykių neaprašinėsiu… Kita vertus, jų ir nebuvo. Gal tik… vertėtų kelis miške sutiktus žalčius (tikrus) paminėti. Mūsų moterims jie labai patiko…

Atspėkite, kuriam važiuoti lengviau?..

Ketinantiems sėsti ant dviračių

Pastaraisiais metais dviratės transporto priemonės sparčiai populiarėja. Vieni jas perka pasivažinėti po miestą, kiti – skuba į darbą, o kažkas su dviračiu išsiruošia ir į tolimesnę kelionę. Norintiems įsigyti dviratį, iškyla didelė problema: „Koks dviratis geriausias?“ Pirmiausia, reikia nuspręsti, kur jūs ruošiatės su dviračiu važinėti. Dviračiais galima važiuoti mieste, kaime, miško, kalnų, parko takais. Yra keli pagrindiniai dviračių tipai: kalnų, plento, hibridiniai, miesto bei ekstremalaus važinėjimo dviračiai. Patyrusių turistų nuomone, turizmui geriausiai tinka hibridiniai dviračiai, nes jais praktiškai galima važiuoti visur – smėlio keliukais su žvyrkeliu arba asfaltu. Perkant dviratį labai svarbu, kad jis tiktų pagal ūgį ir svorį, kitaip ilgesnis pasivažinėjimas gali sukelti papildomų sveikatos sutrikimų. Pateikiu standartinius dviračio rėmo dydžius pagal ūgį: S – 150 cm-170 cm, M – 170 cm-185 cm, L – 180 cm-195 cm ir aukštesniems XL.

Nei Turkijoje, nei Egipte tokių gražių vietų nė su žiburiu nerasi...

Antras patarimas. Norint nusipirkti dviratį ne vienam sezonui, reikia šiek tiek į jį investuoti. Prekyboje yra labai daug visai neblogai iš išorės atrodančių dviračių už 400 – 500 litų. Žinoma, jis gal ir atlaikys porą rimtesnių išbandymų, tačiau jau po metų garantuotai subyrės. Tokie dviratukai tinka į parduotuvę ar į darbą mieste nuvažiuoti. Jei norite, kad dviratis jums tarnautų nors kelerius metus, reikėtų nepagailėti bent jau 1000-1500 litų. Dar 2000 metais neblogą „Panther“ dviratį pirkau už 900 litų. Ir šiandien su juo važinėju. (Nuvažiuota tikrai ne vienas tūkstantis kilometrų…) Prisipažįstu – visai jo neprižiūriu, gal tik prieš daugiadienį „pasivažinėjimą“ sutepu. Žinoma, prieš 13 metų gal ir kainos buvo šiek tiek mažesnės.

Paskutinis patarimas. Vasara – atostogų metas. Na, nevažiuokite į tas turkijas… Pasiimkite žemėlapį, polietileninį apsiaustą nuo lietaus, palapinę, nedidelį puodą vakarienei išsivirti, lašinių gabalą, sėskite ant dviračio ir važiuokite. Neįsivaizduojate, kokių nuostabių vietų Lietuvoje yra. Apie dviračio inventoriaus paruošimą kelionei, apie keliavimo techniką ir taktiką, apie kelionės tikslus – kitame laikraščio numeryje.

Remigijus Bonikatas