„Visos religijos sako: nežudyk, bet žudo ir visų religijų išpažinėjai… Kuo mes skiriamės nuo žmogėdrų? Kad dar savo vaikų nesuvalgėm? Bet, dėja, mes juos siunčiam žudyti ir žūti. Ar tai ne tas pats? Būdamas mažas, žaidžiau su kareivėliais. Ar ne čia pagrindinė pradžios yda? Nuo vaikystės buvau mokinamas kariauti. Kodėl?“, – taip rašo Artūras Skučas skyriuje „Vietoje prologo“, knygoje „Pėstininko užrašai“ (2012 m.).
Švelnus pacifistas. Aš taip nemoku… Idealus judesys – „iš kojos“, pilna automato dėtuvė, net viduriai vibruoja, kai šluoji „od bedra“… O švelniausias apkabintas mylimojo kaklas – naktinio matymo šaunyko matinis vamzdis… Kaip išaugau tokia bestija? Taip pasisekė… Kai esi pradėta apkase… Motina rodė net vietą… Kai nė 5 metų nebuvo, mano akių lygyje, motinai į pilvą, juodavo nagano skylė… Sakė, aš pati atsistojau priekyje… O už enkavedistų ir juos atvedusio „Brekelio“ pečių, už atšlaimo, praskyrę klaimo lentas – iššoko ir pasislėpė lubinų lauke tėvas su dėde, net akių mirksniu tas velnio kūdikis neišsidavė niekuo… Kai šešiolikos dar nesulaukus su berniokais iškraustėm tėvo arsenalą, prie pirties sienos prikalėm seną kibirą ir pylėm iš savadarbio šaunyko… Per daug įsitraukiau į azartą, o ir atatranka buvo žvėriška (šautuvas buvo jau „prišaudytas“), akimirkai vamzdis prisilietė prie skruosto… Ir tyla… Išėjęs tėvas surėkė: „Tai mergą pagadinot“ – visas mano veidas buvo kraujuotas – nuo paakio atplėšta oda… O rytoj – dailiojo skaitymo konkursas, reik į sceną… Mokykloje – grimas, uždėjo pleistrą… Ir niekas nieko…
1991 m. sausio 12-tą vakare su dar reta minia plaukiau Stalino prospektu (o gal jau Gedimino?) link Seimo… Nešiau save lyg auką… Bjaurus jausmas… Jokio ginklo! Iš kur?! Nenoriu, niekad nesutikau būt auka. „Kas leidžias lyg jautis papjauti nuvesti – aršiausias neprietelius mūs,“ – rašė Julius Janonis. A, netinka poeto pažiūros? Neturiu po ranka Laisvosios RINKOS banditų citatos…
Gal reikia ne apie save, o apie Artūrą Skučą. Tokiam idealistui teko nelemta dalia būti monstro sargyboje… Skaitykit jo knygą „Pėstininko užrašai“… „Atsakymą turite rasti savyje“, – rašo jis prologe. Rasite apie viską… Aukštaitis, nuo Ukmergės, idealistas, architektas, 1990 – LR AT Atkuriamojo Seimo Pirm. vyriausias padėjėjas, Pasaulio lietuvių žaidynių šaudymo vicečempionas, LPS Seimo narys (1988-1990), „Sąjūdžio žinių“ steigėjas, red. pav., LRAT Apsaugos sk. vadovas ir t.t. Įvairių mokymo kursų Amerikoje, Kanadoje dalyvis: „Kova su terorizmu“, „Incidentų valdymas“, „Žvalgybinių duomenų analizė“ ir kt. Jo tarnyboje buvo virš 120 žmonių. Sunkiu metu paruošti kadrai, kaip ir jis pats, buvo patraukti iš kelio apie 1993 m., vėl buvusiems atėjus į valdžią. Paleido „patriotinį“ seimą TATA? Kad grįžtų buvę… Alio, garažas! Skaitykit knygas, skaitykit dokumentus, o ne degiokit žvakeles languose… Save šarvojat?!
Apie sausio 13 d. įvykius. Paimsiu iš atskirų skyrių tik vieną su kita nesusijusias citatas. „Vienas mano buvęs darbuotojas per Sausio 13 d. dvidešimtmečio minėjimą man pasakė, kad jam net 73 žmonės yra sakę, jog laikė priešgaisrinę žarną tą lemtingą sausio 8-osios dieną ir, ko gero, jiems visiems dėl tokio jų „prisipažinimo“ įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis. O dabar dar keisčiau atrodo, kad po 20 metų vis dar tokie medaliai įteikiami. Taip nuvertinamas ir medalis, nuvertinamas tikrųjų tų įvykių dalyvių indėlis. Kažkas nori šį medalį nuvertinti, nes po 20 metų apdovanoti dar 80 žmonių yra akibrokštas mums visiems, kurie ten buvome tą dieną ir kitomis neramiomis. Ir per paskutinius dešimt metų nei karto nebuvo kreiptasi į mane, kad patvirtinčiau vieno ar kito asmens dalyvavimą Sausio įvykiuose“.
A. Skučas dokumentais įrodo, kad sausio 8 diena apsprendė tolesnių tragiškų įvykių raidą. Tokioj OMON-o (Makutinovičius) VRM (Misikonis) apsupty, reikia tik džiaugtis, kad jie prieš valstybę ginusius žmones neatsuko savo ginklų… Kad nebūtų buvę Sausio 13-osios, jeigu nebūtų Seimo gynyboj trivaldystės, valdžios išdavimų, protu nesuvokiamų sprendimų sausio 8 dieną… Knygoje yra ir ekspremjero Šimėno, atrodo, niekur neskelbta kalba Seime… Apie radijo mėgėjų pasigamintus aparatėlius, klausytis KGB agentų, slampinėjančių apie parlamentą, pokalbių… Jiems radijo spec. skirtas įdomus dokumentuotas skyrius. „Iki šiol esu tikras, kad kaip tik Radijo mėgėjai IŠGELBĖJO Lietuvą nuo aktyvesnių ir tolesnių Rusijos imperijos veiksmų“. „Yra tvirtinama, kad artėjant Sausio 13-osios įvykiams Vilniuje Džocharui Dudajevui, sovietiniam generolui, tuomet Estijoje užėmusiam aukštą postą, pavyko sustabdyti duotą komandą – naikintuvų eskadrilę pasukti į Lietuvą“. Yra medžiaga kaip amerikonai „nusuko“ pervestą 1 milijoną dolerių ginklams pirkti, pagaliau man tapo aišku, kodėl buvę KGB ir kitas „nepriklausomos“ Lietuvos aktyvas tapo patologiniais patriotais… Apie dabartinių „ura patriotų“ tomis dienomis organizuotas provokacijas ir kt. „Jeigu nebūtų sugriovę Apsaugos skyriaus, galbūt mums pavydėtų ir žydų Mossadas ir amerikiečių CŽV…. Kai iš ligoninės Vokietijoje tiesiog pavogėm T. Šerną ir paslėpėm NATO karinėje bazėje, karinėj ligoninėj“. Kad buvo išmokyti dirbti smegenimis… Beje, kokia šautuvo dalis svarbiausia? Snaiperio smegenys…
Nijolė – Ona Balionienė
Šonpilis. 2021.01.13
P. S. Per daug aš čia apie jaunystės nuodėmes prikalbėjau, geriau būčiau apie seksą… Tik užsimink apie ginklus – tuoj krata… Arba skundas… Ginklų – baba… Kai pradėjau gimdyti vaikus, mano tėvas, vaikų senelis, pradangino viską… Ir kur tie paskui nekasė, kur upėj nenardė – nieko. O šaudžiau ir mokykloje, varžybose. Pas St. Dačką.
Beje, autorius pasakė: „Ir atvirai sakau, man asmeniškai dabar yra sunkiau, negu Sausio dienomis“ Man irgi…