Šventėje karaliavo pasakų herojai.
Ruduo į mokyklą įsiveržė lyg vėjas, besukdamas lapus ir, aišku, mūsų mintis… Šis metų laikas priverčia mus iš saulėtosios vasaros sugrįžti į realybę, pasinerti į nuobodžią kasdienybę ir vėl sukti galvas dėl prastų pažymių, namų darbų ir tėvų, anksti nutraukiančių saldų miegą. Tam, kad mokykla nepasidarytų monotoniškai neįdomi, siūlau keliauti į Gelvonų vidurinę mokyklą ir pasisvečiuoti spalio 17 dieną vykusiame renginyje „Rudens gėrybių paradas“. Gėrybės – tai turtas, kurį žmogus sukrauna pavasarį sėdamas, o rudenį nuimdamas.
Renginys neapsiribojo vien tik gėrybėmis. Jis įgijo kiek gilesnę prasmę, nes šventėje karaliavo pasakų herojai. Penktokai parodė spektakliuką, kuriame dominavo žmogus, pasižymįs darbštumu, apsukrumu bei meile savo žemei.
Koks ruduo be grybų? Vieniems grybauti sekasi labiau, o kitiems tenka nukabinus nosis keliauti iš miško tuščiais krepšiais. Devintokai suvaidino naują Just. Marcinkevičiaus kūrinio ,,Grybų karas“ versiją. Jei paklaustumėt, koks gražiausias grybas, atsakyčiau, jog nuo šiandien musmirė ir baravykas sudarytų labai gražų duetą. Savo meniškus gabumus mokiniai atskleidžia visai netikėtai, kai mes to nelaukiame.
Skambiai pakviečiau mūsų šauniąsias dainorėles, kurios savo gražiais balsais ir rudeniškais akcentais padainavo apie rudenį dainą.
Po kiekvieno pasirodymo auklėtojai su auklėtiniais atsakinėjo į klausimus ir atlikinėjo įvairias užduotis. Tai, mano manymu, sutvirtina klasės dvasią bei bendravimą.
Graikų mitas pasakoja apie ožką Amaltėją, kuri savo pienu maitinusi motinos Rėjos išgelbėtą ir paslėptą mažąjį Dzeusą.
„Ruduo nuspalvino manus jausmus, / droviu raudoniu papuošė senolį klevą. / Kurs susigėdęs dėl artėjančio nuogumo, / kol kas vešliu vainiku gina garbę savo… / Ruduo… Kam sujaukei jausmus? / Akim paglostau žiedą astro… / Myliu… Tik šitaip gyvenu… / Ir kvailas juokas suima dėl gėdos seno klevo. / Ruduo… Aš nežinau, kiek jūsų bus… / Kiek man likimas atrokavo. / Kažko ilgu, o gal skaudu… / Gal paprasčiausiai gaila savo klevo…“ Tikriausiai skaitydami šiuos žodžius kiekvienas pagalvosime, jog rudens nelaukiame, nes kiekvienas rudeninis klevas atima po dalelę iš žmogaus gyvenimo. Todėl ir siūlau pasidžiaugti savais nuopelnais, gražiomis gyvenimo akimirkomis, mintimis, ir klevas nebus toks jau… blankus. Šeštokės šėlo scenoje su nuotaikingu šokiu, kuris privertė pamąstyti apie mokinių norą būti scenoje, jausti ją.
„Kai žiūriu į saulę, matau Jus, kai žiūriu į mėnulį, matau vėl jus, kai žiūriu į jūrą, matau vėl jus… Gal galit pasitraukt? 10-okai atkeliavo į Rudens paradą…“ Skambiai pakviečiau mūsų šauniąsias dainorėles, kurios savo gražiais balsais ir rudeniškais akcentais padainavo apie rudenį dainą. „Ruduo ruduo, krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai…“. Staiga pagalvoju, jog ruduo šiais metais mums tikrai dovanojo aksominį rudenį.
Graikų mitas pasakoja apie ožką Amaltėją, kuri savo pienu maitinusi motinos Rėjos išgelbėtą ir paslėptą mažąjį Dzeusą. Amaltėjos ragai buvę stebuklingi: iš vieno tryškęs nektaras, iš kito – ambrozija. Sykį ožka ragu užkliuvusi už medžio, ir ragas nulūžęs. Ragą radusios nimfos apipynė jį lapais, pripildė vaisių ir atidavė Dzeusui, kuris tada jau buvo užaugęs. Dzeusas pavertęs jį gausybės ragu ir grąžinęs nimfoms. Dabar iš rago biro visa, ko tik nimfos panorėdavusios. Po to ragas patekęs laimės ir sėkmės deivei Tichei, kuri iš jo barsčiusi dovanas žmonėms. Tai pabiro, tai pabiro iš gausybės rago septintokai, sukurdami nuostabų legendinį gausybės ragą, iš kurio byra vaisiai ir daržovės.
Pamaniau, jog turime daug gabių mokinių, su kuriais galima kurti, dalyvauti įvairiuose renginiuose, konkursuose.
Dažnai mąstau, jog patys nuotaikingiausi ir prasmingiausi animaciniai filmai yra mūsų laikų. Kas tie mūsų laikų filmai? Ogi, pavyzdžiui, „Mikė Pūkuotukas ir Knysliukas“. Ar prisimenate Mikę Pūkuotuką ir svajingas mintis? Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau, dūgzti gali tiktai bitės. O bitės ir yra medui nešti. Dėmesio – į Rudens paradą sudūzgė 8-okai. Tai dūzgimas, kuris nieko gero nežadėjo (žinant skaudžius bičių gėlimus), tačiau mokiniai maloniai nustebino. Panaudoję šiuolaikines technologijas vienuoliktokai sukūrė nuotaikingą humoristinį filmuką.
Pamaniau, jog turime daug gabių mokinių, su kuriais galima kurti, dalyvauti įvairiuose renginiuose, konkursuose. Svarbiausia, kad mokytojas norėtų, jiems padėtų, nukreiptų tinkama linkme. O jeigu mokinys pasiūlo savo iniciatyvą, tai tikrai yra kuo didžiuotis.
Žvilgsnio negaliu atitraukti nuo obels. Užburia nepaliaujamas bičių dūzgesys ir svaigina raustantys klevų lapai. Margaspalviai drugiai tyliai perduoda džiugią žinią – vasara atiduoda vairą rudeniui, kviečiančiam pasinerti į voratinklių pinkles. Nelikime abejingi šiam šėlsmui ir mes. Atverkime duris į sodą, tvarkykime daržoves, sodinkime tulpes. O mūsų darbus telydi sėkmė ir mokykloje, ir bet kurioje įstaigoje, kur kiekvienas darbuotojas skaičiuoja savo rudenio klevus.
Sondra Bartulienė
Biologijos mokytoja metodininkė
Nuotraukose – rudens parado akimirkos
