Piligrimų keliais
„Širvintų kraštas“ tęsia pasakojimą apie šalies bažnyčias ir bando rasti saitų su Širvintų kraštu, iš jo kilusiais ar pas mus taip pat dirbusiais kunigais. Nors ne visur pavyksta užtikti šių pėdsakų, pati pažintis palieka neišdildomų įspūdžių ir skatina keliauti. Galbūt šie pasakojimai ruoštis į keliones paragins ir laikraščio skaitytojus.
Šeštoji kelionė vedė į Biržų rajoną, kuriame yra 15 bažnyčių ir 3 cerkvės. Pažiūrėjus į Lietuvos žemėlapį matome, kad visos bažnyčios Biržų rajone buvo pastatytos rajono vakaruose ir pietuose, o didžiulis šiaurės rytuose esantis plotas neturi jokių maldos namų. Kodėl? Todėl, kad ten, nusidriekusi 17 tūkstančių hektarų plote, glūdi Biržų giria. Čia slepiasi didelė dalis krašto istorijos, girios tankmės buvo tapusios priedanga 1831 ir 1863 metų sukilėliams, po antrojo pasaulinio karo, sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, joje telkėsi partizaninės kovos dalyviai. Tai mažai žmogaus paliesti miško plotai, kuriuose aptikti reti augalai, paukščiai, gyvūnai.
Prieš dešimtį metų „Lietuvos ryto“ straipsnyje „Sunykusį stačiatikių kaimą kloja užmaršties dulkės“ (autorius Gailutė Kudirkienė) rašoma, kad Biržų rajone, Vabalninko seniūnijoje, esantis Lebeniškių kaimas kadaise garsėjo didele rusų bendruomene, geriausiais kaimo gyvavimo metais čia gyveno per 400 žmonių. „Šiandien rusiškame kaime rusų ieškoti tenka vos ne su žiburiu, o ir likę rašyti gimtąja kalba jau nebemoka. Lebeniškiai rusiška salele tapo prieš pusantro šimto metų. Apie 1860 metus iš Tambovo, Jaroslavlio ir Samaros sričių į Lietuvą buvo atgabentos su sava valdžia konfliktavusios rusų šeimos, o po trejų metų į Rusijos gilumą buvo ištremtos vietos gyventojų lietuvių šeimos, prisidėjusios prie 1863 metų sukilimo. Kad daugiau nei pusantro šimto metų Lebeniškiuose būta rusakalbių kolonijos, dabar liudija tik senutėlė stačiatikių cerkvė. Ją vietos gyventojai itin saugo, vadina vienintele Lebeniškių brangenybe, istoriniu kaimo papuošalu. Lebeniškiuose stačiatikių likę tik keli, tad į kasmetinius Švento Nikandro atlaidus suplūsta ir katalikai, kad tik daugiau žmonių maldos namuose būtų, kad nebūtų gėda prieš iš Panevėžio atvažiuojantį popą. „Dievas juk vienas, koks skirtumas, kokioje bažnyčioje melsimės, Aukščiausiajam nėra skirtumo, rusas ar lietuvis“, – giliamintiškai porina kaimo moterys ir priduria, kad nesantaikos dėl skirtingų tautybių jų kaime nebūta“, – rašo straipsnio autorė.
Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčia stovi Nemunėlio Radviliškio miestelyje, ties Lietuvos ir Latvijos valstybės siena. Pirmo pasaulinio karo metu Nemunėlio Radviliškio parapija labai nukentėjo, beveik vis parapijiečiai kazokų išvaryti į Rusiją. Daugelis iš bado ir vargo ten mirė. Gotikinio stiliaus bažnyčios bokšte per karą buvo įrengtas kariuomenės stebėjimo postas. Bažnyčia buvo užminuota, o ko nesuardė dinamitas, tą pribaigė ugnis. Bokštas buvo iki stogo išsprogdintas, o ugnis sunaikino viską, kas buvo arčiau bokšto. Sudegė bažnyčios stogas, vargonai, langai ir iš dalies durys. Ko viduje ugnis nepalietė, tai griuvo pe 6 metus nuo oro permainų. Klebonija buvo sugriauta iki pamatų, didelį akmeninį kapnių aptvarą vokiečių kareiviai išardė ir akmenis išvežiojo.
Karo pradžioje caro valdžios įsakymu iš Lietuvos turėjo būti išvežti visi variniai varpai šaudmenims gaminti. Bet Nemunėlio Radviliškio varpai liejybos išvengė. Juos Maskvoje surado parapijietis Adomas Žemaitis, vėliau jie buvo grąžinti.
Vos 200 gyventojų tyrinčiame Papilio miestelyje yra net dvi didelės mūrinės bažnyčios: Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos ir evangelikų reformatų bažnyčios. Radvilos, išpažinę evangelikų reformatų tikėjimą, apie 1595 m. pastatė pirmąją evangelikų-reformatų bažnyčią. Šios bažnyčios bokštas drauge su katalikų bažnyčios bokštu sudaro retą Lietuvoje mažo miestelio dviejų bokštų panoramą.
Remigijus Bonikatas
Širvintų r. Savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite liepos 24 d. laikraščio numeryje.
