Gaivinantis vakaras Kultūros centre

Pamatyti J. Strazdauską be fotoaparato rankose - labai sunku.

Pamatyti J. Strazdauską be fotoaparato rankose - labai sunku.

Kai už lango siaučia vėjas ir barbena lietus, dažnas renkasi laisvalaikį … lovoje. Tačiau tiems, kurie nori savo laisvą laiką praleisti turiningai, išeitį dažnai siūlo Širvintų kultūros centras.

Lapkričio septintosios vakaras buvo ypatingas. Centre vyko net du renginiai: įspūdingas fotografijų parodos „Žemaitijos rūkai“ atidarymas bei „Smuiko ir fortepijono duetų“ koncertas.

Fotografuoti – reiškia gyventi

Nuotraukos lyg iš sapno. Neįtikėtini vaizdai ir daugybė spalvų. Tai pirmieji dalykai, kritę į akis vos įžengus į Parodų salę.

Ant sienų sukabinta keliasdešimt fotomenininko Jono Strazdausko darbų. Visi jie – vaizdai iš Žemaitijos, iš tų vietų, kur gimė V. Daujotytė.

Pristatydamas personalinę parodą, menininkas neslėpė, kad fotografija jam reiškia visą gyvenimą.

Pasirinkdamas ryto metą, kada gamta vos tik pradeda busti, A. Strazdauskas atskleidė visą gamtos grožį.

Kai kurie parodos dalyviai manė, jog fotografijos patobulintos kompiuteriu, tačiau autorius patikino, jog visos spalvos ir vaizdai yra natūralūs.

Paklaustas, kaip gimsta tokios nuotraukos, menininkas papasakojo apie nelengvą nuotraukų gaminimo „virtuvę“.

„Tam, kad spėčiau pagauti ryto aušrą, keliuosi apie antrą valandą nakties. Tuomet keliauju į tas vietas, kurios man patiko dieną, arba kelią renkuosi atsitiktinai. Ryto metas ypatingas – būdamas gamtoje jaučiu, kaip viskas pradeda busti, bruzdėti. Tuomet ir gimsta gražiausios nuotraukos,“ – pasakoja jis.

Autoriaus teigimu, internete galima rasti visą informaciją apie numatomus rūkus, todėl pasirinkti, kurią naktį eiti, nėra taip ir sunku. Vis dėlto, nutinka ir taip, kad rūko pagauti nepavyksta…

Temperamentingas koncertas abejingų nepaliko.

Temperamentingas koncertas abejingų nepaliko.

Kiekviena nuotrauka turi savą istoriją. Menininkas pasakoja, kad būna ypač sėkmingų dienų – per vieną dieną pavyksta padaryti ir kelias nuotraukas.

Šioje parodoje galima pamatyti net kelias nuotraukas, kurios darytos iš paukščio skrydžio – autoriui teko kelis kartus skristi virš Žemaitijos.

Žmogus, su fotoaparatu nesiskiriantis nuo 1966 metų, sako, jog vienintelė jo mokykla buvo gyvenimas. Tai jis išmokė rasti tinkamą akimirką bei kampą.

O akimirkos žavesys dvelkia kiekvienoje nuotraukoje. Ryto metas tuo ir įdomus – per kelias valandas, kol sklaidosi rūkas, net ir sėdint vienoje vietoje galima padaryti daugybę skirtingų nuotraukų.

Bežiūrint nuotraukas ir kalbantis su jų autoriumi, parodų salėje skambėjo saksafono garsai.

Atlikėjas, prisistatęs kaip Mažeikių Kultūros centro darbuotojas, džiugino parodos lankytojus įvairiomis melodijomis.

Paroda, atvykusi iš kito miesto, yra tarsi tiltas bendradarbiavimo link.

Žiūrint į fotografijas net sunku patikėti, kad tai – Lietuvos vaizdai. Autoriaus teigimu, kai kurios nuotraukos nereikalavo ypatingos vietos. Užteko sustoti šalikelėje ir nufotografuoti tai, ką matai.

Apsilankius paradoje iškilo tik vienas klausimas: kiek daug iš tikrųjų miegodamas praranda žmogus?

Visi, kas nori aplankyti parodą, tai dar gali padaryti iki gruodžio septintosios.

Parodos atidarymas tą vakarą tapo pusiaukele – po jo sekė koncertas.

Parodos atidarymą lydėjo saksofono garsai.

Parodos atidarymą lydėjo saksofono garsai.

Smuiko ir fortepijono pokalbiai

Matyt, pabūgę blogo oro, širvintiškiai labai vangiai rinkosi pasiklausyti Aido Strimaičio (smuikas) ir Eglės Strimaitienės (fortepijonas) dueto „Duo Strimaitis“.

Salėje buvo vos keliasdešimt ištikimiausių gyvosios muzikos mylėtojų. Tačiau koncerto nuotaikos tai nesugadino.

Prieš pat koncertą atlikėjai sakė, kad su Širvintomis jaučia tarytum kokį artumą: nors čia jie grojo pirmą kartą, bet viskas jiems atrodė sava. Gal todėl, kad jie visai neseniai koncertavo Kernavėje?

Šį kartą duetas atliko žinomas miniatiūras.

Skirtingos melodijos, nuotaikos ir ritmai atskleidė gražiausius smuiko ir fortepijono dialogus.

Ne vienas pritarė tam, kad svarbiausia, jog muzika būtų perduodama iš širdies į širdį. O būtent tokį koncertą ir padovanojo atlikėjų duetas.

Po kiekvieno kūrinio skambėjo garsūs aplodismentai, kuriais žiūrovai dėkojo už patirtas emocijas.

Koncerto pabaigoje atlikėjų laukė gėlės ir padėkos žodžiai.

Vakaras Kultūros centre ne vienam padėjo pailsėti ir atgaivinti sielą. Gal jei tokių vakarų būtų daugiau, Širvintose atsirastų ir daugiau šypsenų?

Aura Jankūnaitė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top