Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos socialinė pedagogė Renata Gasparavičienė drauge su aktyviausiais užimtumo stovyklos „Ištiesk ranką“ pagalbininkais (iš kairės į dešinę) Luku Kulikovskiu ir Laurynu Lebenko.
Renata Gasparavičienė – Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos socialinė pedagogė, šį darbą dirbanti devintus metus. Pedagogė pelnė mokyklos bendruomenės pagarbą bei pripažinimą už gebėjimą organizuoti projektinę bei prevencinę veiklą, mokėjimą spręsti įvairių klasių mokinių konfliktines situacijas. Renata Gasparavičienė sutiko „Širvintų kraštui“ papasakoti apie socialinio pedagogo darbą, opiausias problemas bei projektinę veiklą.
– Sakoma, kad socialinis pedagogas – tai vaiko advokatas. Nuo ko ir kada reikia vaikus ginti?
– Pagrindinis socialinio pedagogo visos veiklos tikslas – užtikrinti vaiko gerovę. Socialinis pedagogas privalo atstovauti vaiko teisėms, ginti ir stengtis jį apsaugoti nuo nepageidaujamų reiškinių, kurie plinta mūsų visuomenėje. Dabartinė sudėtinga situacija mūsų šalyje, be abejo, daro didelę įtaką ir vaikams, jų elgesiui ne tik namuose, bet ir mokykloje. Šiandien, gyvenant ir dirbant sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis, šeimoms vis sunkiau išlaikyti socialinį stabilumą. Didėjantys gyvenimo tempai skatina įtampą, nuovargį. Savaime aišku, kad visa tai jaučia ir mūsų atžalos. Tėvai turi vis mažiau laiko bendrauti su savo vaikais arba jų bendravimas būna skubotas bei paviršutiniškas. Atliktais tyrimais nustatyta, kad vaikai ne kitur, o tik šeimose išmoksta būti pikti, nepakantūs ir netolerantiški kitiems. Savo elgesio modelį, suformuotą artimiausioje aplinkoje, jie perkelia ir į mokyklą. Taip nutinka, kad socialinis pedagogas, stengdamasis užtikrinti palankią ir saugią ugdymo(si) aplinką mokiniams, dažnai tampa tarpininku tarp mokytojų, tėvų ir vaikų, sprendžiant socialines bei pedagogines problemas ir konfliktus. Tenka padėti užtikrinti drausmę ir pamokų metu. Ir nejučia pats tampi savotišku rimbu, drausminimo įrankiu, nors turi būti gynėju ir asmeniu, kuris išklausys, supras, padės surasti teisingą išeitį. Bet yra taip, kaip yra. Esame didžiausia jaunesniojo amžiaus paauglių mokykla rajone. Čia netrūksta nei triukšmo, nei lakstymo koridoriais (su kuriuo nuolat kovojame), nei tarpusavio konfliktų bei patyčių.
Darbų iš gipso gamybos dirbtuvėse.
– Per mokinių rudens atostogas progimnazijoje organizavote užimtumo stovyklą „Ištiesk ranką“. Papasakokite plačiau, kaip pavyko įgyvendinti šį projektą? Kokie rezultatai? Ką nuveikėte?
– 2012 metų vasario mėnesį esu parašiusi programą-projektą. Tai visuomenės sveikatos programa, finansuojama iš Širvintų savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos. Gavome lėšų vykdyti mokinių rudens užimtumo stovyklą „Ištiesk ranką“. Jos tikslas – mažinti psichologinio ir fizinio smurto apraiškas progimnazijoje. Projektu siekta lavinti mokinių socialinius, bendravimo įgūdžius, tenkinant jų saviraiškos ir pažinimo poreikius, mokytis pažinti savo asmenybės stipriąsias puses, išmokti naudotis savo gebėjimais ir stipriosiomis pusėmis, mokytis būti kartu, grupėje, dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, stengtis suteikti draugui pagalbą, kai jos reikia. Mūsų rengtos stovyklėlės tikslai ir uždaviniai puikiausiai atitiko vieną iš šių finansuojamos programos krypčių – patyčių ir smurto prevencija mokykloje. Stovykla buvo organizuojama mokinių rudens atostogų metu. Joje dalyvavo 20 V-VIII klasių vaikų, kurie kartais jaučiasi vieniši, stokoja socialinių įgūdžių, taip pat turintys lyderio savybių ir galintys ištiesti ranką savo draugams. Stovykloje dirbome dviese su mokyklos psichologe Viktorija Jakševičiūte. Mes su ja jau nebe pirmus metus vykdome tokią veiklą. Tiesa, tai būdavo vasaros poilsio stovyklos. Pirmąkart stovyklą teko organizuoti mokyklos patalpose. Tačiau nenusivylėme. Vaikai buvo patenkinti, aktyvūs. Vykdėme daug veiklų: žiūrėjome 1968 metais sukurtą Arūno Žebriūno filmą „Paskutinė atostogų diena“. Tai kino juosta apie vaikų draugystę. Po peržiūros vaikai noriai diskutavo, lygino dabartinius ir to meto vaikus, jų elgesį, žaidimus.
Gipso darbų paroda „Mes panašūs ir skirtingi“.
Vėliau mokiniai gamino stovyklos emblemą, piešė savo grupelių skiriamuosius ženklus (obuoliukus ir vyšneles), lipdė iš gipso statulėles (savo atvaizdus), organizavo darbų parodą „Mes panašūs ir skirtingi“. Stovyklautojams buvo organizuota daug sportinių renginių: sporto salėje žaidė kvadratą, šaudykloje galėjo išbandyti savo akies taiklumą, rankos miklumą demonstravo žaisdami smiginį. Labai iniciatyvūs buvo grupelių vadovai: septintokai Laurynas Lebenko ir Lukas Kulikovskis. Psichologė Viktorija mokė vaikus žaisti susipažinimo ir kitokius socialinius žaidimus. Į svečius užsuko ir apie pareigūnų bei jaunųjų policijos rėmėjų veiklą ir darbą pasakojo gimnazistas Mantas Denisovas. Labai vaikams patiko veikla valgykloje. Jie patys dengė stalus pusryčiams ir pietums. Stovyklautojai džiaugėsi skaniu maistu, kuriuo lepino valgyklos darbuotojos. Labai malonu, kad į stovyklos veiklą įsitraukė ir tarptautinio COMENIUS projekto nariai: grupė aktyvių šeštokių rado sau tinkamos veiklos.
– Kas talkino organizuojant projektinę veiklą?
– Labai norėčiau padėkoti tiems žmonėms, kurie savo darbu prisidėjo prie mūsų projekto įgyvendinimo. Dėkoju tiems žmonėms, kurių dėka pasiektas optimaliausias rezultatas: vaikai buvo užimti, jiems organizuoti vertingi renginiai. Organizuojant projektinę veiklą, nuoširdžiai talkino progimnazijos direktorės pavaduotoja, dailės mokytoja Rita Suchockienė, mokytojai Kęstutis Misiūnas, Nerijus Pakalnis, Leonas Vaicekauskas ir, aišku, valgyklos darbuotojos.
Apie pareigūnų bei jaunųjų policijos rėmėjų veiklą ir darbą pasakojo gimnazistas Mantas Denisovas (centre).
– Kokios asmeninės savybės padeda neprarasti profesinio orumo?
– Profesinio orumo neleidžia prarasti džiaugsmas, jog dirbu mėgiamą darbą, gerbiu žmones ir myliu vaikus.
– Kokie pozityvūs pokyčiai reikalingi socialinio pedagogo veikloje?
– Būtų labai malonu, kad aplinkui esantys žmonės suprastų, jog socialinis pedagogas dirba kilnų darbą, kad jo misija – apsaugoti, globoti, suprasti socialiai pažeidžiamą žmogų. Ypač tokį, kuris yra mažas ir jam reikalingas suaugęs patarėjas bei pagalbininkas.
– Ko palinkėtumėte ugdytiniams?
– Labai nudžiugino projekte dalyvavę mokiniai, pirmą dieną po rudens atostogų užsukę į mano kabinetą. Jie klausė, kada vėl bus stovykla. Jiems tai patiko. Visiems ugdytiniams palinkėčiau, kad mylėtų, jaustų, gerbtų šalia esantį draugą, padėtų jam, kai to reikia, ir džiaugtųsi kartu su juo. Svarbiausia yra laiku ištiesti pagalbos ranką.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Romas Zibalas
