Gegužės pradžioje „Širvintų krašte“ rašiau apie keliautoją, šaulį, įvairių atrakcijų mėgėją širvintiškį Lauryną Lebenko. Jis pasirinko „Camino Lituano“ žygį ir pėsčiomis keliavo per Lietuvą nuo Žagarės iki Seinų, žadėjo įveikti 500 kilometrų atstumą ir pamatyti gražiausias Lietuvos vietas. Visai neseniai sutikau Lauryną, grįžusį iš kelionės po Lietuvą pėsčiomis. Žvaliai nusiteikęs vaikinas prižadėjo su laikraščio skaitytojais pasidalyti patirtais įspūdžiais. Skubu pakalbinti didįjį keliautoją ir ištvermės, jėgų bei ryžto nestokojantį jaunuolį. Širvintiškis Laurynas Lebenko sutiko atsakyti į klausimus.
–Kas paskatino imtis kelionių pėsčiomis? Kodėl ryžaisi leistis būtent į 500 kilometrų „Camino Lituano“ žygį?
-Esu dalyvavęs daugelyje didesnių ir mažesnių žygių bei įveikęs daugybę kilometrų, iš jų buvo du žygiai, kuriuose teko įveikti 100 km per parą. Pirmąjį įveikiau per 23 val., o antrąjį – per 16 valandų, todėl norėjau išbandyti save ir savo galimybes įveikdamas gerokai didesnius atstumus.
–Esi keliavęs prieš daugiau nei porą metų po Černobylio apylinkes. Kuri kelionė – po Černobylį ar „Camino Lituano“ – buvo sudėtingesnė ir kodėl?
-Kiekvienas kelias yra kažkuo sudėtingas, būna sunkesnių, būna lengvesnių atkarpų. Šiame „Camino Lituano“ kelyje buvo sunkiausios atkarpos, kuriose teko eiti 10-20 km laukais, kur visiškai nesutinki jokio žmogaus ar net mašinos. Jei prabėga pro šalį žvėris, jautiesi laimingas, jog kelyje esi ne vienas.
–Kiek dienų užtruko žygis ir kiek kilometrų per dieną sukardavai? Ar pavyko įveikti visą 500 kilometrų „Camino Lituano“?
-Ėjau beveik 9 dienas. Įprastai žmonės nueina maždaug per 15 dienų. Kiekvieną dieną eidavau vis skirtingai, nes mano nueitas atstumas priklausydavo nuo paskutiniame taške esančių nakvynės namų, kuriuos galėdavau pasiekti eidamas visą dieną. Tad teko nukeliauti net po 60-75 km per dieną. Žygiuoti pradėdavau apie 5-6 val. ryto. Paskutiniojo taško, kuris yra jau Lenkijos teritorijoje, man nepavyko pasiekti, kadangi neturėjau Covid testo. Jo dabar būtinai reikia norint kirsti valstybių sienas. Buvo belikę tik 11 kilometrų, kad pasiekčiau savo galutinį tašką, tai, žinoma, labai liūdino, bet ateityje, manau, reikės užbaigti šią paskutine atkarpą nuo Lazdijų iki Seinų.
–Kokių žmonių teko sutikti kelionėje? Pašaipūnų ar geriečių? Kaip ir kuo gelbėjo sutikti žmonės?
-Yra tokia teorija, kad keliaudamas nesutinki nemalonių žmonių, nes nespėji pažinti tų žmonių blogų savybių. Kaip bebūtų keista, bet sutikau daug įdomių ir labai gerų žmonių. Kai kurie iš jų visiškai nesuprato, kodėl žmonės eina šį kelią, kiti palaikė ir maloniai domėjosi, ką teko man patirti einant šį „Camino Lituano“ kelią. Įdomų žmogų sutikau beidamas keliu Punioje. Jis užkalbino mane, išsikalbėjome, sužinojau, kad jo giminės šaknys yra Širvintose, jo giminaičiai buvo dvariškiai ir turėjo dvarą netoli Širvintų, tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tas dvaras buvo atimtas ir jo giminaičiai buvo priversti išsikraustyti į Punią. Gana įdomi istorija.
–Jeigu paslapties nėra, tai kiek kainavo tokia kelionė? Jeigu viešinti nenori, tai gal paminėsi tuos žmones, kurie altruistiškai prisidėjo prie žygio. Gal maitino, gal suteikė nakvynę?
-Pati kelionė kainavo apie 150 eurų. Kaune nakvojau pas draugę, kuri labai padėjo, aprodė miestą, kartu aplankėme dar kelias vietas, esančias Kaune. Taškuose, kuriuose reikia pasižymėti nueitą kelio atkarpą, šeimininkai vaišindavo šilta sriuba, blynais, suteikdavo poilsiui pastogę, paskutinę naktį nakvojau parapijos namuose, į kuriuos priėmė nemokomai, tad tikrai teko sutikti nuoširdžių ir dosnių žmonių.
–Dėkoju už pokalbį.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Lauryno Lebenko asmeninio archyvo
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gegužės 28 d. laikraščio numeryje.
Meluoja cia
Lets get the juice xqcL xqcL xqcL