Į užsienį – Lenkijos pakraštį

Ekskursantų grupė prie Seinuose Antanui Baranauskui atminti pastatyto paminklo

Ankstų rugpjūčio rytą išvykome iš Širvintų. Kelias pro Vilnių, Lazdijus neprailgo. Tuštutėlėje muitinėje stabtelėjome išsikeisti eurų į zlotus, dar minutė – ir jau Lenkija; žalia, kalvų kalvelės, karvių bandos. Tvarkinga. Važiuojame žeme, kur kadaise gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai.

Pirmasis sustojimas – Vygriai. Kaimo pavadinimas kilęs iš Vygrių ežero pavadinimo. Ežero forma primena S raidę, todėl ir ežeras buvo vadintas Vingriai (nuo lietuviško žodžio vingrus). Ši vietovė – legendinės LDK valdovų medžioklės dvaras, kurio žemes Jonas Kazimieras Vaza užrašė 1667 m. iš Italijos atvykusiems kamaldulių vienuoliams. Kamaldulių vienuolyne buvo griežta tvarka: vienuoliai turėjo duoti ne tik skaistybės, bet ir tylėjimo įžadus. Jie galėjo kalbėti tik išskirtiniais atvejais ir tik pašnibždomis. Čia apgyvendinti vienuoliai privalėjo melstis už valstybės ir valdovo gerovę. Be to, vienuoliai negalėjo lankyti gimtųjų vietų, susitikti su giminėmis. Kai kurios motinos, išlydėjusios savo sūnų į vienuolyną, taip ir nepamatydavo jo. O štai pašokti, pasirodo, galėjo tik vieną kartą gyvenime… su mirtimi. Vienuolyno požemio kriptoje buvo laidojami mirę vienuoliai. Čia palaidota apie 40 emeritų vienuolių. Ant sienos išlikusi nutapyta freska „Giltinė kviečia vienuolį paskutiniam šokiui“. Dviejose nišose galima pamatyti išlikusius kaulelius. Nejauku…

Vygrių vienuolynas įsikūręs Vygrių ežero saloje, vėliau sujungtoje su krantu. Tai įspūdingas, Pažaislį primenantis barokinis ansamblis. Vienuolynas ir bažnyčia, įsikūrę ant specialiai suformuoto pylimo, aukštomis sienomis primena viduramžių citadelę. Šis religinis kompleksas yra tarsi atskiras miestelis su akmenimis grįstomis gatvelėmis, palei jas išsidėsčiusiais vienuolių namukais, aikštelėmis, erdvę skaidančiomis alėjomis, laiptais. Dominuoja bažnyčia vakarinėje ansamblio dalyje ir bokštas rytinėje pusėje. Kamalduliams priklausė dideli dirbamos žemės plotai, už vienuolyno ribų jie buvo įsirengę vaismedžių sodą, žvėryną. Per Antrąjį Pasaulinį karą nugriauti bokštai rekonstruoti šeštajame dešimtmetyje. Dabar atstatytas visas vienuolyno ansamblis, čia įkurti poilsio namai.

1999 m. šiame vienuolyne lankėsi popiežius Jonas Paulius II, matėme kukliai įrengtus apartamentus. Maži kambarėliai, jokios prabangos.

Laiptais pakilome į bokštą. Prieš akis atsiveria nuostabus Vygrių ežeras, turintis 26 salas, 13 gyvų ir 13 negyvų. Aplink daug vandens ir žalumos. Nuostabios čia vietos.

Toliau mūsų kelias vingiavo į Augustavą. Tai pati smagiausia kelionės vieta, kurortas, turintis apie 30 tūkstančių gyventojų, karališkasis Žygimanto Augusto miestas, įsikūręs trijų ežerų apsuptyje, todėl dar vadinamas „Šiaurės Venecija“.

Laivu plaukėme didžiuliu ežeru, oras puikus, laive daug žmonių, muzika, pasakojimas lenkų ir lietuvių kalbomis. Vandens sporto mėgėjai plaukioja plaustais, vandens motociklais, banglentėmis. Pakrantėse tarp žalumynų išnyra paplūdimiai, ten daug žmonių. Matosi jaukūs liepteliai, prie jų irgi poilsiauja žmonės.

Didžiausią įspūdį padarė kanalas, kuris buvo pradėtas statyti XIX a. dėl ekonominių motyvų ir sujungė Vyslos ir Nemuno upių baseinus. Dabar tai – pramoga. Kai priplaukėme ežerus jungiantį kanalą, atidarė vartus ten dirbantys vyrai. Tada į kanalą iki reikiamo lygio prileidžiama vandens ir atidaromi antri vartai, pro kuriuos laivas labai iš lėto išplaukia į kitą ežerą. Toks „žaidimas“ reikalingas dėl skirtingo vandens lygio ežeruose. Antruoju ežeru pasiekėme Studzieničną, salą, sujungtą su krantu. Tai piligrimų lankoma vieta, garsėjanti Dievo Motinos Marijos šventuoju šaltiniu ir popiežiaus Jono Pauliaus II paminklu. Prieš popiežiaus vizitą pastatė koplyčią, kur buvo laikomos Šv. Mišios. Prisilietimas prie bronzinės popiežiaus skulptūros rankos, šaltinio vanduo, susikaupimo valandėlė koplyčioje, tyla, nors žmonių gana daug, nepaprastai graži gamta kviečia aplankyti dar vieną šio unikalaus kampelio objektą – nedidelę bažnytėlę, kurioje ant sienų daug medžioklės trofėjų – ragų, net didingi šviestuvai padaryti iš jų. Tik pusvalandį laivas laukia keleivių ir suka atgal į Augustavą, o mes sėdome į autobusą ir vykome į Seinus, kur mūsų laukė Makaliaus dovana – lenkiška vakarienė restorane. Pasistiprinę toliau žvalgėmės po miestą.

Čia tebestovi dominikonų vienuolynas, ilgus dešimtmečius tarnavęs kaip Seinų seminarija. Kaip tik čia mokėsi V. Mykolaitis-Putinas. V. Kudirka, M. Gustaitis. Čia 1897-1902 m. dirbo ir amžinajam poilsiui katedros požemyje atgulė Seinų vyskupas ir „Anykščių šilelio“ autorius poetas Antanas Baranauskas, kuriam 1999 m. šalia šventovės buvo atidengtas paminklas. Šventovėje aplankėme koplyčią, kur klausėmės gidės pasakojimo apie Seinų Dievo Motinos Marijos statulą centriniame altoriuje. Tai didžiausia bažnyčios brangenybė, garsėjusi savo stebuklais. Ji rasta senienų parduotuvėje XVI a. pirmoje pusėje, priklauso labai retai atidaromoms statuloms. Atidarius trijų dalių statulą, Dievo Motina Marija vaizduojama po apsiaustu globianti žmones. Nuoširdus gidės pasakojimas apie kiekvieną statulos figūrą sujaudino mus, bet laikas skubino namo.

Kairėje - Seinų Dievo Motinos Marijos statula centriniame altoriuje. Dešinėje - taip ji atrodo atidarius.

Nepailstanti gidė Jolanta dar sugalvojo mus „patikrinti“, ką įsiminėme iš kelionėje patirtų, matytų ir išgirstų įspūdžių. Į klausimus atsakyti troško ne vienas ir ne du. Nuotaikingi prizai pradžiugino ne tik laimėtojus, bet ir visus keliauninkus.

Už turiningą kelionę dėkojame ne tik gidei Jolantai, nuolatiniams kelionių organizatoriams Genovaitei Abramavičienei ir Vladislavui Jablonskui, grupės fotografei Aldonai Mažeikienei, dėmesingam bei saugiai didžiulį autobusą vairuojančiam Sauliui, bet ir Rimvydo Širvinsko Makaliaus firmai.

„Bočių draugijos ekskursantų vardu Janina Martinaitienė