Gelvonų krašto žmonės mėgsta keliauti. Buvo gautas ne vienas pasiūlymas naujoms kelionėms. Sutarėme, kad reikėtų susipažinti su Šakių krašto dvarais, pilimis, tradicijomis.
Rugpjūčio vidurio gaivų rytą beveik 50 žmonių jau sveikinosi vieni su kitais bei vairuotoju Egidijumi.
Pirmiausia – Šakiai. Miesto centras – aikštė. Kūrybiškai, patraukliai restauruota. Gaivi vėsa nuo fontanų vandens lašelių atgaivino. Varpai, kurių net 24, tą kartą tylėjo. Pamąstymams irgi reikia skirti laiko.
Į Zyplių dvarą spėjome laiku. Mūsų jau laukė profesionali, šiltu pasakojimu apie dvaro istoriją bei dvaro savininkus, jų šeimos istoriją, gyvenimo būdą, drausmę, širdies gerumą sužavėjusi gidė Inesa Bagdavičienė. Mokiniams tokie pasakojimai – pasiruošimas ateinantiems mokslo metams istorijos bei literatūros rašiniams. Visiems iki vieno – pamąstymams apie tikrąsias vertybes.
Dvaras kviečia svečius susipažinti su kalvystės, medžio drožimo, akmens tašymo, keramikos edukacinėmis programomis. Smagu buvo, kai gidė pasidžiaugė, kad mes iš Širvintų krašto. Parodė parodos eksponatą – tautodailininko Povilo Malinausko šiųmečio plenero metu sukurtą gražią metalinę saulutę. Teigė, kad visi atsimena Liudmilos Malinauskienės unikalius saldumynus.
Toliau vėl kelionės tęsinys – Gelgaudiškio dvaras. Sutinka mus ne eilinis žmogus, o pati dvaro ponia (direktorė), apsirėdžiusi prašmatniais rūbais. Pagal visus papročius ir dvarų elgesio kultūrą. Didžiausias dvaras Lietuvoje. Su nepaprasta istorija, kurią taip gražiai perteikia pasakotoja ponia.
Ir vėl kelionėn į namus, tik pro Jurbarką, palei Nemuną. Įkopėme į Panemunės pilį. Beveik visi buvo drąsūs.
Kitokia pilis, kiti papročiai, kita paskirtis. Bendra yra viena – gyvenimas. Visoks. Viskas savo rankomis: atsargos žiemai (maistui ir vaistams). Dabar ir ne dvarininkai taip elgtis mokomės. Viską bandome užauginti, sudžiovinti, paruošti užpiltines, pasidalyti receptais.
Vien pamačius kalėjimą 6 m gylyje po žeme – nedrąsu. Dar ir dabar pasakojama, kad naktį aplink pilies sienas garsiai klykauja apuokai, o požemiuose juokiasi numarintų baudžiauninkų kaukolės.
Grįždami namo kalbėjomės, dėkojome vieni kitiems už bendrystę, draugiškumą. Vairuotojui Egidijui už tikslumą, idėjas maršrutui. Bendri projektai skatina bendrauti. Kalbos apie kelionės įspūdžius, rudeniškus reikalus ir svajones apie būsimas keliones skatina planuoti, domėtis.
Keliautojų vardu – bendrakeleivė, Gelvonų krašto bendruomenės pirmininkė Ona Valančienė
Rimos Žilinskienės nuotr.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 19 d. laikraščio numeryje.
