Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį Vilniaus universiteto Ekologijos institutas įvertino bebrų populiacijos tankumo pasiskirstymą Lietuvoje Thiessen Voronoi poligonų metodu. Pagal jį, mūsų rajone tas tankumas nesiekė 5 bebraviečių 1000 ha, kai tuo tarpu Plungės rajone tokiame pat plote jų suskaičiuota daugiau kaip 20. Bet mūsiškis rodiklis buvo dvigubai didesnis nei, pavyzdžiui, Anykščių, Jonavos, Kaišiadorių rajonuose, maždaug dvigubai didesnis nei vidutiniškai šalyje.
Teigiama, kad kai kuriose Europos šalyse bebrų arba iš viso nėra, arba tik neseniai susirūpinta jų populiacijų atstatymu. Eurazinis arba upinis bebras yra pripažintas Europinės svarbos saugoma rūšimi, įtrauktas į ES Buveinių Direktyvos antrąjį ir ketvirtąjį priedus. Lietuvoje leidžiama bebrus medžioti dėl didelio jų gausumo, tačiau turima užtikrinti, jog šių žinduolių populiacija būtų stabili arba bent jau jos gausumas nesumažėtų iki tam tikro kritinio lygio.
Netgi juokaujama, kad Europos Sąjunga finansuoja projektus, kad atstatytų numelioruotas šlapynes, tam ištaškomi milijonai, o bebrai tokius projektus įgyvendina už dyką.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2020 metais Širvintų rajone deklaruota 247 ha šlapynių. Daugiausiai per pastaruosius ketverius metus.
Nors įprasta manyti, kad bebrai maitinasi medžių žieve, tai nėra visiška tiesa. Bebras yra žolėdis gyvūnas, jis net vadinamas „pakrantės karve“. Visa pakrantės augmenija yra tinkama jo maistui, tad didžiąją dalį sezono bebrai maitinasi žole, krūmų šakelėmis. O medžius bebrai pradeda versti ruošdami maistą žiemai, kai nelieka įprasto pašaro. Širvintų „marių“ pakrantėje užfiksuoti vaizdai – geriausias to proceso įrodymas…
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 11 d. laikraščio numeryje.
