Skaičiuojama, kad Lietuvoje yra apie 60 savivaldybių muziejų – tokį faktą pateikia Visuotinė lietuvių enciklopedija internete. Atrodytų – tiesa, juk Lietuvoje yra 60 savivaldybių. Po vieną kiekvienoje – štai ir 60 savivaldybių muziejų. Anksčiau juos buvo įprasta vadinti kraštotyros muziejais.
Pats pateikiamas skaičius gal ir teisingas, juolab kad nepamirštama pridėti žodelio „apie“. Širvintų rajonas – jei ne vienintelis, tai vienas iš nedaugelio, neturinčių savo krašto muziejaus.
Apie tai, kad savo muziejų reikia turėti, Širvintose kalbama tikrai ne vieną dešimtmetį. Net ne dėl mados jo prireikė, o todėl, kad Širvintos užima tikrai ne paskutinę vietą valstybės istorijoje. Ką saugoti tokio muziejaus saugykloje ir ką eksponuoti, tikrai atsirastų. Tik bėda – nėra kur ir nėra kam.
Vilties kibirkštėlė įsižiebė 2022-ųjų rudenį, kai tuometinis Seimo narys Jonas Pinskus pasiūlė šalies biudžeto projektą papildyti keliomis eilutėmis, viena jų – skirti 1 mln. 814 tūkst. 554,64 Eur finansavimą Širvintų krašto kovų už laisvę muziejui. Kad toks galėtų atsirasti. Tiesa, ne Širvintose, o Kernavėje. Ir toks pasiūlymas buvo pragmatiškas – tai garantuotų nemažą lankytojų srautą turistų ir taip gausiai lankomoje UNESCO paveldu pripažintoje pirmojoje Lietuvos sostinėje. Antra, užtikrintų metodinę vietos muziejininkų pagalbą, kad toks muziejus atitiktų aukščiausios prabos reikalavimus. Trečia, Kernavėje jam buvo galima pasiūlyti jau egzistuojantį pastatą – uždarytą Juozo Šiaučiūno pradinę mokyklą. Joje atsiradęs muziejus leistų visuomenei pritaikyti ir ateities kartoms išsaugoti šį objektą.
Ketvirta, anot Jono Pinskaus, Muziejaus investicinis ir remonto projektai jau yra parengti, todėl gavus finansavimą, būtų galima tuojau pat pradėti darbus.
Pasiūlymas Seime atsimušė į abejingumo ir savo pozicijas ginančių „varpininkų“ sieną.
Prabėgo daugiau nei dveji metai, per kuriuos šiandien Kernavėje jau būtų duris atvėręs toks muziejus. Įdomi detalė: toks muziejus kai kurių internetinių portalų lengva ranka buvo „atidarytas“ dar 2021-ųjų spalio 1-ąją, architektūrines vizualizacijas paskelbus kaip neva įvykusį faktą. Būtų apie tai pranešta balandžio 1-ąją, dar suprastume, dabar gi liko tik galvą krapštyti, kas kojos iš Vilniaus neiškėlęs pušį gaudė.
Tačiau gerų ketinimų niekas nepamiršo ir sumanymo neketina atsisakyti. Po pastarųjų Seimo rinkimų pasikeitus šalies valdžiai, buvo mėginta iš naujo pasibelsti į valdininkų širdis. Juk laimėjusieji per rinkiminę kampaniją ne tik į kairę ir dešinę dalijo jau neišpildymui pasmerktus pažadus, bet ir prisiekinėjo padarysiantys tai, ko nepadarė blogai dirbę buvusieji.
Taip išrinktąją Seimo narę pasiekė Širvintų rajono savivaldybės merės Živilės Pinskuvienės raštas, kuris sausio viduryje buvo persiustas Kultūros ministerijai. Ši sureagavo gana greitai. Kaip galima suprasti iš atsakyme nurodytų gavėjų, tiek merė, tiek Seimo narė Indrė Kižienė, tiek Seimo Kultūros komiteto pirmininkas p. Kęstutis Vilkauskas buvo informuoti, jog Kultūros ministerija „palaiko Širvintų rajono savivaldybės siekį turėti modernų, šiuolaikišką, interaktyvų muziejų, atspindintį krašto raidą ir svarbiausius šalies istorinius įvykius, kurie vyko Širvintų rajone“.
Neskubėkite ploti katučių. Ministerija tame atsakyme „benderiškai“ priminė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą „gyventojų kultūros ugdymas ir etninės kultūros puoselėjimas“ bei pan. dalykai ir jų finansavimas, steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas, likvidavimas ar veiklos priežiūra yra pačių „skęstančiųjų“, t. y. savivaldybių reikalas.
Supraskite: jei žinote kokį būdą, kaip teisėtai gauti lėšų, – pasinaudokite. Kultūros lobiai, aišku, yra nacionalinis turtas, tik štai saugokite juos savo lėšomis.
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
