Genovaitė Piškinienė (sėdi) su vyru Antanu, vaikystės drauge Ala (pirma iš kairės) ir Alos dukra Aliona (pirma iš dešinės).
Į Irkutsko srities Bajandaj rajoną 1949-ųjų kovo 25 dieną išvežta Genovaitės Starkūnaitės-Piškinienės šeima į Lietuvą grįžo po 10 metų kančių, vargų ir netekčių. Jiems nebuvo leista apsigyventi gimtajame Stamuliškio vienkiemyje (Ukmergės rajonas, Lyduokių parapija), todėl įsikūrė Širvintose.
Pirmieji metai svetimame krašte buvo ypač sunkūs
– Kai mus vežė, tėveliai Ignas ir Ona Starkūnai prašė leisti atsisveikinti su netoliese gyvenusia pusbrolio šeima. Neleido. Atėjusieji išdraskyti mūsų namų tik piktai burbtelėjo, kad susitiksime ir pasimatysime ten, toli nuo tėvynės, – žvarboką gruodžio popietę pasakojo Širvintose gyvenanti Genovaitė Piškinienė. – Man buvo tik devyneri, kai ištrėmė iš gimtinės kartu su tėveliais bei broliais Adomu ir Pranu.
Po ilgų kelionės savaičių 5 asmenų Starkūnų šeima atsidūrė Sendaj kaime, Bajandaj rajone, Irkutsko srityje. Netrukus buvo apgyvendinti viename name drauge su dar trimis lietuvių šeimomis. Jau balandžio mėnesį visi lietuviai buvo kviečiami į vietinio kolūkio kontorą, jiems liepiama pasirašyti dokumentus, jog visam gyvenimui išvežti į Sibirą ir ten sutinkantys gyventi. Lietuviai buvo atkaklūs ir tokių popierių nepasirašė. Už tai buvo grasinama, gąsdinama, bet meilė tėvynei Lietuvai nugalėjo. Kas antrą savaitę ateidavo milicininkai, reikėdavo pasirašyti, ar visi yra, ar niekas nepabėgo į tėvynę.
Sibire su broliu Adomu. 1958 m.
Genovaitė Piškinienė pasakojo, jog pirmieji metai buvo ypač sunkūs. Visa šeima privalėjo daug dirbti, kad gautų duonos. Vargino svetimas kraštas, svetimi žmonės, stebino neįprasti vietinių buriatų papročiai, tradicijos, kultūra. Nebuvo vandens, nes kaime nebuvo šulinio. Vietos gyventojai jaučių traukiamu vežimu važiuodavo penketą kilometrų į upelį pasisemti vandens. Atvežtą vandenį reikėdavo labai saugoti, nes tai buvo didelis turtas. Lietuviai tremtiniai iškasė pirmąjį šulinį, paaiškino vietiniams, kaip jį prižiūrėti, kad žiemą vanduo neužšaltų.
Didelė nelaimė Starkūnų šeimą užgriuvo pirmąjį rudenį: vežant kolūkio grūdus į rajono centrą, apvirto sunkvežimis ir po grūdais žuvo vyriausiasis brolis Pranas, kuriam tuo metu buvo vos 20 metų. Jis buvo palaidotas Markelovo kapinaitėse. Norint aplankyti kitame kaime esantį brolio ir sūnaus kapą, Starkūnų šeima turėdavo gauti milicijos leidimą. Pasak pašnekovės, jau grįžę į Lietuvą, dukart su broliu Adomu buvo nuvykę aplankyti svetimame krašte amžinojo poilsio atgulusio brolio kapo. Kadangi kapinaitės nėra prižiūrimos, konkrečios palaidojimo vietos surasti nepasisekė ir brolio palaikų parsigabenti į Lietuvą nepavyko.
Pašnekovės teigimu, didžiausias vaikystės džiaugsmas buvo iš Lietuvos siunčiami laiškai ir siuntiniai. Atmintyje išlikusios pirmosios Kalėdos ir Kūčių vakarienė. Tuomet prie vieno stalo sėdo visi viename name gyvenantys lietuviai tremtiniai, laužė iš Lietuvos atsiųstą kalėdaitį ir dalijosi viskuo, ką tądien galėjo padėti ant vargano tremtinių stalo. Žiemą tokio rūpesčio dėl vandens jau nebuvo, nes buriatai buvo įpratę tirpdyti sniegą ir su tuo vandeniu ruošti valgį. Stigo duonos, todėl Genovaitės tėtis kas dvi savaites eidavo pėsčias 20 kilometrų į rajono centrą nusipirkti duonos. Ant tėvo pečių atneštų duonos kepaliukų turėdavo pakakti dviem savaitėms.
Genovaitė Piškinienė, grįžusi iš Sibiro, rankų nenuleido. 1966 m.
Didžiausios šventės tame krašte buvo Spalio revoliucijos diena ir Gegužės pirmosios šventė. Tų švenčių proga visi privalėdavo išbaltinti namų sienas ir taip pasigražinti. Iš karto valdžia tikrindavo dar lietuvių namelius, ar jie laikosi tradicijų ir nurodymų, bet paskui pamatė, kad tai labai sąžiningi žmonės, ir netikrindavo. Genovaitė Piškinienė sakė, jog vėliau buvo pradėti švęsti ir Naujieji metai. Popierėliais ir saldainiais buvo puošiama eglės šaka. Tai ypač daug džiaugsmo suteikdavo vaikams.
Naujųjų metų proga tremtinių vaikai gaudavo saldainių
– Nors buvau jau ėjusi Lietuvoje mokyklon, bet Sibire viską pradėjau nuo pradžių, – prisiminimais dalijosi ponia Genovaitė. – Vėl mokiausi pirmoje klasėje, nes nežinojau nė vieno rusiško žodžio. Labai nesisekė skaityti. Mokytoja palikdavo po pamokų ir liepdavo skaityti man nesuprantamus žodžius. Taip bevargdama ir beverkdama išmokau. Jokios diskriminacijos mums, tremtinių vaikams, iš mokytojų pusės nejutau. Labai laukdavome Naujųjų metų. Ta proga mokykloje duodavo saldainių. Tik reikėdavo turėti savo maišelį.
Genovaitė Starkūnaitė-Piškinienė - Irkutsko 1-osios vidurinės mokyklos abiturientė. 1959 m.
Genovaitė Piškinienė Sendaj mokykloje baigė pirmąją klasę. Paskui tėvas atsisakė dirbti kolūkyje, kuriame žuvo jo sūnus, ir visa šeima buvo perkelta iš Sendaj į Bajandaj. Nors gyvenamąją vietą pakeitė, bet gyventi lengviau nepasidarė.
– Pavasarį, kai pasėdavo javus, likdavo dar sandėliuose grūdų, – graudindamasi pasakojo ponia Genovaitė. – Jų lesti atskrisdavo balandžiai. Kadangi vargas ir nepritekliai žvelgdavo į akis, tai mes su bendraamžiu berniuku Žėruoliu eidavome tų balandžių gaudyti, kad galėtume paskui juos suvalgyti. Visko ten yra buvę, gaudydavome net žvirblius, rinkdavome paukščių kiaušinius, o mama iškepdavo kiaušinienę. Iki šiol tai prisimenu. Sunku ir baisu buvo. Prisimenu tas dienas, kai buriatai mus kviesdavosi į pagalbą ir vaišindavo nacionaliniu buriatų patiekalu – salamat. Tai labai sotus maistas iš stambaus malimo miltų. Niekada nepamiršiu tų dienų, kai buriatai dalindavosi gerumu ir mums valgio negailėdavo. Bet tai jau buvo vėliau, kai mus geriau pažino. Sibire sutiktus paprastus žmones galiu minėti tik geru žodžiu.
Kai 1959-ųjų vasarą ponia Genovaitė baigė Irkutsko 1-ąją vidurinę mokyklą, Starkūnų šeima grįžo į Lietuvą.
Tėviškėje niekas nelaukė
Į Lietuvą sugrįžusių Starkūnų niekas nelaukė. Senosios trobos Stamuliškyje jau nebuvo, naujieji namai, kuriuos tėvai prieš tremtį jau baigė statyti ir tik buvo likusi apdaila, buvo nuversti, išvežti ir perstatyti Juodausių kaime. Juose įkurdini kultūros namai.
– Mus pasitiko tik buvusio sodo obelis, – apie išdraskytą tėviškę sakė Genovaitė Piškinienė. – Ukmergėje gyventi neleido, beliko glaustis Širvintose. Grįžus iš Sibiro buvo sunkiau, negu gyventi pačiame Sibire. Irkutske jau prieš grįžimą namo buvome prasigyvenę, įgiję vietinių pagarbą ir pasitikėjimą. Tik tėvynės ilgesys vertė važiuoti į Lietuvą.
Grįžusiems iš tremties Starkūnams nelengva buvo įsidarbinti, negalima buvo prisiregistruoti, visi šnairomis žiūrėjo į atvykėlius. Pati Genovaitė vyko į CK Vilniuje, kad būtų suteiktas šeimai leidimas prisiregistruoti Širvintose. Tai padaryti pavyko.
Su bendraklasiais Bajandaj mokykloje (antroje eilėje pirma iš kairės Genovaitė Starkūnaitė-Piškinienė.
– Brolis Adomas įsidarbino rajkooperatyve, – apie sugrįžimą Lietuvon pasakojo pašnekovė. – Tėvai pasakė, kad jau nieko man padėti negalintys, prašė kaip nors kapanotis per gyvenimo sunkumus pačiai. Tuomet išvažiavau į Trakus mokytis pardavėja, ten tremtinės priimti nenorėjo. Laimė, kad Trakuose sutikau vieną pažįstamą tremtinių šeimą. Jie man padėjo įsidarbinti Lentvario kilimų fabrike audėja. Jau dirbdama pabandžiau stoti į Pedagoginį institutą. Nepriėmė, nes buvau tremtinė. Dar bandžiau po egzaminų eiti į katedrą ieškoti tiesos, bet likau nesuprasta ir įskaudinta.
Genovaitė Piškinienė rankų nenuleido ir įstojo į Lengvosios pramonės technikumą. Įgijusi diplomą, gavo ir geresnį darbą, dirbo meistre. Siekti aukščiau paskatino iš Maskvos atvykusi studentė praktikantė. Ji Genovaitei paaiškino, jog Lentvaris neturėtų būti paskutinė gyvenimo stotelė. Toks praktikantės pamokymas paskatino stoti į Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir baigti statybos ekonomikos studijas.
– Labai mėgdavau laikyti egzaminus, – kalbėjo pašnekovė. – Neblogas žinias buvau gavusi Irkutske. Sunku buvo studijuoti technikos mokslus, bet man jie labai įdomūs. Dirbau inžiniere „Puntuke“, Paminklų restauravimo ir projektavimo institute.
Ponia Genovaitė sakė, jog, bėgant metams, vis dažniau prisimena Sibirą, ten gyvenusius žmones. Labai džiaugiasi, kai ją, nuvykusią ten Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, atpažino vietiniai buriatai, stebėjosi jos atvykimu, klausinėjo apie Lietuvą. Pasak pašnekovės, 1987 metais dar ją nustebino ant namų iškeltos vėliavėlės-sutarimo ženklai: balta (namuose yra vandens) ir raudona (jau trūksta vandens). Tik jaučių, su kuriais tremties laikais buvo dirbama žemė ir vežiojamas vanduo, jau nepamatė.
Vakarykštės dienos pralėkė kaip vėjas. Tikras stebuklas yra ši akimirka, belieka džiaugtis ja, nes tai gyvenimo dovana. Gražiai šiandieną Genovaitė Piškinienė gyvena: skaito knygas, domisi supančiu pasauliu, džiaugiasi sveikata, vyru Antanu, anūkais, ruošiasi Naujųjų metų šventei, dar planuoja nuvykti ten, kur prabėgo jos vaikystė, kur amžinojo poilsio atgulęs brolis Pranas.
Naujųjų 2013-ųjų proga visiems geros valios Širvintų krašto žmonėms ponia Genovaitė linki optimizmo, mažiau verkti ir niurzgėti, o daugiau šypsotis ir džiaugtis.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Genovaitės Piškinienės asmeninio albumo
