Tądien 1940-aisiais buvo surengti vadinamieji rinkimai į „Liaudies seimą“. Lietuvą faktiškai okupavus sovietams, gyventojai bene pirmąkart susidūrė su sovietinės realybės farsu.
Net šiai interneto ir žaibiškų sprendimų epochai anie „rinkimai“ buvo rengiami sunkiai įsivaizduojamais tempais. Pavyzdžiui, to meto spaudoje apie juos buvo paskelbta liepos 11-ąją. Taigi, vos prieš kelias dienas iki rinkimų.
Pagal Maskvoje sukurtą scenarijų į „Liaudies seimą“ turėjo būti išrinkti 79 atstovai – po 1 atstovą 35 tūkstančių Lietuvos rinkėjų.
Kandidatai buvo nustatomi apskričių darbo žmonių susirinkimuose, kuriuos neva šaukė irgi per naktį sudarytos apygardų komisijos. Pasiūlomas buvo tas, kas gavo daugiausia balsų. Kadangi pats kandidatų kėlimas buvo vaidinimo dalis, neišvengta kuriozų. Ne visi kandidatai žinojo, kad juos pasiūlė, buvo ir tokių, kurie apskritai neegzistavo. Būti renkama galėjo tik vadinamoji Darbo Lietuvos sąjunga. Kas ją įkūrė, kada ir kaip, kas tapo jos nariai – klausimai, kuriems atsakymų nereikia.
Didesnė dalis dabartinės Širvintų rajono teritorijos priklausė IV Ukmergės apygardai, kurią sudarė tuomet egzistavusios Ukmergės, Utenos ir Zarasų apskritys.
Pagal skubiai patvirtinto rinkimų į „Liaudies seimą“ įstatymo 35 straipsnį, balsavimas vyko taip: rinkimų komisija rinkėjui duodavo voką ir po vieną renkamo atstovo kortelę. Rinkikas į voką įdėdavo tiek kortelių, kiek apygardoje renkama liaudies atstovų. Užklijuota voką jis turėdavo paduoda komisijos nariui, kuris tą voką įmeta į urną ir pažymi pase, kad žmogus balsavo. Iš to, kas turėdavo specialų balsavimo teisę įrodantį liudijimą, tą liudijimą atimdavo. Pagal „įstatymo“ 41 straipsnį išrinkti buvo laikomi tie, kas gavo balsų daugumą.
Ukmergės ir Alytaus rinkimų apygardos į „Liaudies seimą“ rinko po 9 atstovus.
Kaip 1940 metų liepos 17 dieną buvo paskelbta „Vyriausybės žiniose“, Ukmergės apygardoje į „Liaudies seimą“ buvo išrinkti šie atstovai:
Stasys Pupeikis, Kaunas, susisiekimo ministru paskirtas 35 metų kaimo mokytojas iš Zarasų apskrities.
Jonas Malašinskas, 41 metų valstietis iš Zarasų apskrities.
Vladas Gutauskas, 41 metų valstietis iš Utenos apskrities.
Jonas Abakonis, 30 metų valstietis iš Ukmergės apskrities.
Jurgis Ališauskas, 29 metų žemės ūkio darbininkas iš Siesikų valsčiaus, Ukmergės apskrities.
Adomas Dambrauskas, 48 metų žemės ūkio darbininkas iš Siesikų valsčiaus.
Liudas Gira, 54 metų rašytojas iš Kauno.
Alfonsas Česnaitis, 32 metų darbininkas iš Ukmergės.
Šiuos atstovus, žinoma, pasiūlė Darbo sąjunga.
Taip pat buvo išrinktas Aleksandras Guzevičius, 32 metų žurnalistas iš Kauno, kurio garbei Širvintose iki šiol vadinama gatvė (kaip ir kito „liaudies atstovo“ Petro Cvirkos vardu pavadinta gatvė).
Liudo Giros „nuopelnu“ laikoma tai, kad apie 1939 metus jis, tuometinis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, SSRS pasiuntiniui patarė neperduoti Lietuvai Vilniaus krašto, nes „kuo arčiau Lietuvos ir TSRS siena, tuo geriau lietuvių tautai“.
Kas pasiūlė Liudą Girą į „Liaudies seimą“, Vyriausybės žiniose“ nenurodoma. Greičiausiai todėl, kad viskas buvo daroma skubotai ir žiūrint pro pirštus.
Oficialiai paskelbta, kad „Liaudies seimo“ rinkimuose buvo paduoti 1 mln. 386 tūkst. 599 vokai (tai neva sudarė 95,51% rinkėjų). Oficialiais duomenimis, už Lietuvos darbo sąjungos sąrašą balsavo 1 mln. 375 tūkst. 349 (99,19%) rinkėjų. Galima suprasti, kad mažiau kaip procentas kažkokiu būdu balsavo prieš.
Į Liaudies seimą buvo išrinkta ir tuo metu okupantų „laikinuoju prezidentu“ paskelbto Justo Paleckio žmona Genovaitė. Mokytoja buvo įrašyta kandidate į atstovus Šiaulių apygardoje.
O štai pats Justas Paleckis rinkimuose nedalyvavo. Kadangi Lietuvoje sovietai neplanavo turėti prezidento pareigybės, kilo klausimas, ką daryti su Paleckiu. Ir čia padėjo Ukmergės apygardoje išrinktas valstietis Jonas Abakonis, už kurį neva balsavo ir širvintiškiai. Dabar oficialiai laikoma, kad Jonas Abakonis apskritai neegzistavo. Tiesiog keldami kandidatus, į kažkurį susirinkimą suvaryti žmonės neva pasiūlė kažkokį A. Bakonį, kuris buvo užrašytas kaip Abakonis, o paskui, trūkstant vardo, pavadintas Jonu. Kai tas Jonas buvo išrinktas (kitaip ir negalėjo būti), tapo aišku, kad „Liaudies seimo“ darbe neegzistuojantis žmogus darbuotis negali. Čia ir atsirado šansas Justui Paleckiui.
Tiesą sakant, galėjo būti ir kitaip. Žinant, kad to meto sovietų sąjungoje niekas be priežasties nevykdavo, yra tikimybė, kad Abakonio variantas buvo plano dalis. Taigi, nepradėjus Jonui Abakoniui eiti „Liaudies seimo“ atstovo pareigų, rugpjūčio 22 dieną buvo surengti papildomi rinkimai. Vėl pademonstruoti greičio rekordai: rinkimus surengti buvo nutarta rugpjūčio 17 dieną, kad jie vyks pranešta rugpjūčio 20-ąją, o vyko dar po 2 dienų. Galima tik įsivaizduoti, kaip per dvi dienas buvo įmanoma atspausdinti biuletenius, išdalyti kvietimus rinkėjams, suorganizuoti komisijų darbą. VRK patvirtino Justo Paleckio, „41 metų žurnalisto, gyvenusio Kaune, Prezidentūroje“, kandidatūrą.
Paskelbtais duomenimis, už Justą Paleckį, socialdemokratų buvusio atstovo Europos Parlamente Justo Vinco Paleckio tėvą, šiuo metu kalinčio Rusijos agento Algirdo Paleckio senelį, 1940 metų rugpjūčio 22 dieną Ukmergės apygardoje balsavo 131 tūkst. 492 (99,24%) rinkėjai. Pagal „rinkimų įstatymą“ negalėjo balsuoti teisti, jei nepraėjo 5 metai, kam yra pradėta kvota, tardymas, įtariant nusikaltus, kam paskirta globa, kas kalėjime ir jaunesni kaip 21 metų.
Kad „liaudies atstovu“ yra išrinktas Justas Paleckis, buvo pranešta tame pat „Vyriausybės žinių“ numeryje, kuriame buvo paskelbta ir apie rengiamus tuos papildomus rinkimus.
