Skaityta:
580
Rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas žada būti ištikimas Širvintų komandai
Šiandien Vilniuje prasideda Lietuvos vyrų žolės riedulio čempionatas, dėl kurio apdovanojimų kovos ir Širvintų „Inta-Baltic Champignons“. Širvintiškiams jau yra pavykę tapti šalies čempionais, praėjusiame čempionate jie buvo antri, kaip seksis šįmet – paaiškės kitų metų pavasarį. Šiandien galime neabejoti, kad aukščiausias mūsų riedulininkų tikslas ir vėl bus aukščiausios prabos apdovanojimai.
Prieš naująjį čempionatą „Širvintų kraštas“ pakalbino vieną Širvintų komandos lyderių – Žygimantą Balsiuką, kuriam ši vasara buvo viena sėkmingiausių karjeroje. Įsitvirtinęs Lietuvos vyrų žolės riedulio rinktinėje, Žygimantas tapo rezultatyviausiu jos riedulininku per liepą Vilniuje vykusį Europos IV diviziono čempionatą. Vidurio saugas čempionate pelnė 6 įvarčius, o tai būtų geras rezultatas net daugeliui puolėjų.
– Kas lėmė, kad tapote rezultatyviausiu Lietuvos rinktinės žaidėju?
– Per treniruotes Širvintų komandos ir šalies rinktinės treneris Romualdas Chmeliauskas atkreipė dėmesį, kad man pavyko sėkmingai pabaigti kelias atakas po standartinių mažųjų kampinių situacijų. Jis man pasiūlė pagal galimybes tapti tuo žaidėju, kuris smūgiuotų į vartus. Taip ir padarėme. Visi šeši čempionate mano pelnyti įvarčiai buvo pasiekti po mažųjų kampinių. Atvirai sakant, pats nesitikėjau tapti rezultatyviausiu rinktinėje. Joje buvau pasižymėjęs gal kartą, kai pernai rinktinėje debiutavau Pasaulio lygos atrankos I etapo turnyre Čekijoje. Tada įmušiau įvartį į Ukrainiečių vartus.
– Žinau, kad pats – dar Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos moksleivis. Ar buvo ilgas kelias į rinktinę?
– Taip, esu ketvirtos klasės gimnazistas, abiturientas. O riedulį pradėjau žaisti dar pradinėse klasėse. Pamenu, dar darželyje norėjau sportuoti ir žaisti kokioje nors komandoje, tik tada nežinojau, kokią sporto šaką pasirinksiu. Paskui į mokyklą atėjo treneris Romas Chmeliauskas ir pasiūlė treniruotis žolės riedulį. Suviliojo. Taip ir žaidžiu iki šiol. Sunku net pasakyti, kiek metų praėjo. Gal aštuoneri ar devyneri. Iš pradžių žaidėme vaikų varžybose, paskui atėjo laikas debiutuoti šalies čempionate, dar vėliau, penkiolikametį, pakvietė į Lietuvos jaunių U-18 rinktinę, dar po metų – į jaunimo U-21 rinktinę. Aišku, rinktinėse buvo vyresnių, labiau patyrusių riedulininkų, tačiau ir mums, debiutantams, leisdavo normaliai parungtyniauti.
– O per tuos metus nekilo noras mesti treniruotes?
– Ne, tokio noro nebuvo. Apskritai kai pažiūriu, didelė dalis tada su manimi atėjusių išliko iki šiol. O kodėl ne? Juk sportuojame dėl savęs, vilioja galimybė kažką pasiekti, pagaliau galime keliauti, pamatome pasaulio. Jei ne riedulys, daug to nebūtų buvę.
– Kaip vertinate rinktinės pasirodymą Europos IV diviziono čempionate?
– Pernai, kai debiutavau rinktinėje, teko žaisti su kur kas stipresnėmis komandomis. Tada į kitą etapą nepapuolėme. Šįmet rungtyniavome su panašaus pajėgumo rinktinėmis, buvo daug lengviau ir įdomiau, atsirado azartas, noras įveikti varžovą. Laimėjome bronzos medalius ir tai, mano nuomone, puikus pasiekimas.
– Esate nežemas vyrukas. Ar ūgis netrukdo aikštėje, juk žolės riedulys – ne krepšinis?
– Žiūrint apie kokią poziciją kalbėsime. Dabar esu apie 190 cm ūgio. Puolime aukštas ūgis, manau, nepadėtų, juk reikia būti greitam, judriam, todėl paprastai puolėjai būna žemesni, vikresni. Gynyboje – priešingai, paprastai žaidžia plačių pečių, galintys savo kūnu daugiau varžovui sutrukdyti žaidėjai. O štai aikštės viduryje aukštaūgiams visai tinkama vieta. Nors, jei būčiau krepšininkas, pagal ūgį galėčiau rungtyniauti kokioje nors pozicijoje, ši sporto šaka manęs nevilioja. Kartais pažaidžiu, bet… Na, man labiau patinka žiūrėti krepšinio rungtynes.
– Ar pradėdamas treniruotis tikėjaisi, kad kada nors pateksi į Lietuvos rinktinę, tapsi jos rezultatyviausiu žaidėju?
– Aišku, kad iš pradžių apie tai niekas negalvoja. Bet žaidėme, komanda tobulėjo, su ja tobulėjau ir aš. Šiandien, sakykime, visai norėčiau rungtyniauti ir aukštesniame lygyje.
– Kokioje nors užsienio komandoje?
– O kodėl ne? Jei būtų toks pasiūlymas, tikrai jį svarstyčiau. Juk galima apie tai pasvajoti.
– Tai gal neatsisakytum ir kurios nors Lietuvos komandos pasiūlymo apsivilkti jos klubo marškinėlių? Esi abiturientas, kitais metais paliksi Širvintas.
– Mokslai kol kas sekasi gerai, žadu studijuoti Vilniuje, tačiau abejoju, ar ta aplinkybė taptų priežastimi pereiti į kurią nors sostinės komandą. Viena, nuo Vilniaus iki Širvintų ranka paduoti, antra – ir taip daugelį varžybų žaidžiame Vilniuje, Rudaminoje. Manau, kad tikrai liksiu ištikimas savo miesto komandai. Ji gera, žaidėjai perspektyvūs, patenka į įvairias rinktines, tik kol kas neturime kur rungtyniauti. Laukiame aikštės.
Kalbėjosi Gintaras Bielskis
Žygimantas Balsiukas
Šiandien Vilniuje prasideda Lietuvos vyrų žolės riedulio čempionatas, dėl kurio apdovanojimų kovos ir Širvintų „Inta-Baltic Champignons“. Širvintiškiams jau yra pavykę tapti šalies čempionais, praėjusiame čempionate jie buvo antri, kaip seksis šįmet – paaiškės kitų metų pavasarį. Šiandien galime neabejoti, kad mūsų riedulininkų tikslas ir vėl bus aukščiausios prabos apdovanojimai.
Prieš naująjį čempionatą „Širvintų kraštas“ pakalbino vieną Širvintų komandos lyderių – Žygimantą Balsiuką, kuriam ši vasara buvo viena sėkmingiausių karjeroje. Įsitvirtinęs Lietuvos vyrų žolės riedulio rinktinėje, Žygimantas tapo rezultatyviausiu jos riedulininku per liepą Vilniuje vykusį Europos IV diviziono čempionatą. Vidurio saugas čempionate pelnė 6 įvarčius, o tai būtų geras rezultatas net daugeliui puolėjų.
– Kas lėmė, kad tapote rezultatyviausiu Lietuvos rinktinės žaidėju?
– Per treniruotes Širvintų komandos ir šalies rinktinės treneris Romualdas Chmeliauskas atkreipė dėmesį, kad man pavyko sėkmingai pabaigti kelias atakas po standartinių mažųjų kampinių situacijų. Jis man pasiūlė pagal galimybes tapti tuo žaidėju, kuris smūgiuotų į vartus. Taip ir padarėme. Visi šeši čempionate mano pelnyti įvarčiai buvo pasiekti po mažųjų kampinių. Atvirai sakant, pats nesitikėjau tapti rezultatyviausiu rinktinėje. Joje buvau pasižymėjęs gal kartą, kai pernai rinktinėje debiutavau Pasaulio lygos atrankos I etapo turnyre Čekijoje. Tada įmušiau įvartį į Ukrainiečių vartus.
– Žinau, kad pats – dar Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos moksleivis. Ar buvo ilgas kelias į rinktinę?
– Taip, esu ketvirtos klasės gimnazistas, abiturientas. O riedulį pradėjau žaisti dar pradinėse klasėse. Pamenu, dar darželyje norėjau sportuoti ir žaisti kokioje nors komandoje, tik tada nežinojau, kokią sporto šaką pasirinksiu. Paskui į mokyklą atėjo treneris Romas Chmeliauskas ir pasiūlė treniruotis žolės riedulį. Suviliojo. Taip ir žaidžiu iki šiol. Sunku net pasakyti, kiek metų praėjo. Gal aštuoneri ar devyneri. Iš pradžių žaidėme vaikų varžybose, paskui atėjo laikas debiutuoti šalies čempionate, dar vėliau, penkiolikametį, pakvietė į Lietuvos jaunių U-18 rinktinę, dar po metų – į jaunimo U-21 rinktinę. Aišku, rinktinėse buvo vyresnių, labiau patyrusių riedulininkų, tačiau ir mums, debiutantams, leisdavo normaliai parungtyniauti.
Žygimantas Balsiukas (antras iš kairės).
– O per tuos metus nekilo noras mesti treniruotes?
– Ne, tokio noro nebuvo. Apskritai kai pažiūriu, didelė dalis tada su manimi atėjusių išliko iki šiol. O kodėl ne? Juk sportuojame dėl savęs, vilioja galimybė kažką pasiekti, pagaliau galime keliauti, pamatome pasaulio. Jei ne riedulys, daug to nebūtų buvę.
– Kaip vertinate rinktinės pasirodymą Europos IV diviziono čempionate?
– Pernai, kai debiutavau rinktinėje, teko žaisti su kur kas stipresnėmis komandomis. Tada į kitą etapą nepapuolėme. Šįmet rungtyniavome su panašaus pajėgumo rinktinėmis, buvo daug lengviau ir įdomiau, atsirado azartas, noras įveikti varžovą. Laimėjome bronzos medalius ir tai, mano nuomone, puikus pasiekimas.
– Esate nežemas vyrukas. Ar ūgis netrukdo aikštėje, juk žolės riedulys – ne krepšinis?
– Žiūrint apie kokią poziciją kalbėsime. Dabar esu apie 190 cm ūgio. Puolime aukštas ūgis, manau, nepadėtų, juk reikia būti greitam, judriam, todėl paprastai puolėjai būna žemesni, vikresni. Gynyboje – priešingai, paprastai žaidžia plačių pečių, galintys savo kūnu daugiau varžovui sutrukdyti žaidėjai. O štai aikštės viduryje aukštaūgiams visai tinkama vieta. Nors, jei būčiau krepšininkas, pagal ūgį galėčiau rungtyniauti kokioje nors pozicijoje, ši sporto šaka manęs nevilioja. Kartais pažaidžiu, bet… Na, man labiau patinka žiūrėti krepšinio rungtynes.
– Ar pradėdamas treniruotis tikėjaisi, kad kada nors pateksi į Lietuvos rinktinę, tapsi jos rezultatyviausiu žaidėju?
– Aišku, kad iš pradžių apie tai niekas negalvoja. Bet žaidėme, komanda tobulėjo, su ja tobulėjau ir aš. Šiandien, sakykime, visai norėčiau rungtyniauti ir aukštesniame lygyje.
– Kokioje nors užsienio komandoje?
– O kodėl ne? Jei būtų toks pasiūlymas, tikrai jį svarstyčiau. Juk galima apie tai pasvajoti.
– Tai gal neatsisakytum ir kurios nors Lietuvos komandos pasiūlymo apsivilkti jos klubo marškinėlių? Esi abiturientas, kitais metais paliksi Širvintas.
– Mokslai kol kas sekasi gerai, žadu studijuoti Vilniuje, tačiau abejoju, ar ta aplinkybė taptų priežastimi pereiti į kurią nors sostinės komandą. Viena, nuo Vilniaus iki Širvintų ranka paduoti, antra – ir taip daugelį varžybų žaidžiame Vilniuje, Rudaminoje. Manau, kad tikrai liksiu ištikimas savo miesto komandai. Ji gera, žaidėjai perspektyvūs, patenka į įvairias rinktines, tik kol kas neturime kur rungtyniauti. Laukiame aikštės.
Kalbėjosi Gintaras Bielskis
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
