Kolkos rage ant akmens latviškai užrašyta: „Juras panemtiem“. Išvertus pažodžiui reiškia: „Jūros suvartotiems“. Manau, kad jų prasmė visiems aiški...
Kaip visada prabundu lygiai šeštą. Guliu ir galvoju: „Ir kas mane vakar vakare už liežuvio tempė?“ Taigi vakar pažadėjau iš ryto ant laužo karšto valgio pagaminti! Pajūry laužo kurti negalima, o čia – vidury miško galima ir pabandyti. Tuo labiau, jog visą kelionę su savimi tampiausi puodą. Pagalvojau – reikia juk kada nors jį išbandyti. Tiesa, gal kas nežino, kaip teisingai reikėtų sukurti laužą miške? Papasakosiu…
Pirmiausia reikia surasti vietą laužui. Juk net paskutinis miestietis žino, jog po medžiu kurti laužą pavojinga. Taigi, pakeli galvą aukštyn ir ieškai plyšio tarp medžių viršūnių. Pajūrio zonoje net ir miške jaučiamas šioks toks vėjelis. Renkant vietą laužui, reikia įvertinti ir savo lengvai nuo menkiausios kibirkštėlės užsiliepsnojančio namelio (palapinės) padėtį laužo atžvilgiu. Užkūrus kad ir nedidelį laužą, papūtus vėjeliui, su kibirkštimis bus sunku susitvarkyti. Juk negaudysi jų rankomis… Tada reikia paruošti pagrindą. Nuimti viršutinę miško paklotės juostą iki nedegančio grunto. Taip pat reikėtų aplinkui laužą nurinkti sausą žolę, spyglius, dervingas medžių šakeles, sausas samanas. Net ir tokius darbus atlikus, laužo palikti be priežiūros negalima nė minutei. Net ir trumpam nubėgus tolėliau į mišką „pagrybauti“, nedidelis lauželis gali pavirsti didele nelaime…
Tokioje vietoje į galvą lenda mintys apie amžinybę...
Taigi, pririnkau sausų eglišakių, kurios ant eglių „gyvena“ pačioj apačioj. Apatinės šakelės praktiškai bet kokiu oru būna beveik visada sausos. Kartais dėl įvairumo galima nulupti beržo tošies gabaliuką. Šiaip tai šiuo išsivysčiusių cheminių technologijų amžiuje patarčiau įsigyti sauso spirito tablečių arba nedidelių, panašių į tabletes, plačių dekoratyvinių žvakelių. Tada, užkurdami laužą, net lietui lyjant, nematysite vargo. Apačioje sudėjau pačias ploniausias, lyg voratinklio tinklas, šakeles, o vėliau ir storesnes, kad laužas ilgiau degtų. Malkas geriausiai dėti kryžiuojant vieną ant kitos. Tokiu būdu net ilgų pagalių (jei kartais pamirštas kirvukas arba specialiai dėl svorio nepaimtas) kapoti nereikia. Sudegus vienam pagalio galui, jis pastumiamas tolyn į liepsną ir vėl dega toliau. Galima malkas dėti ir lygiagrečiai, tada jos degs lėčiau, tačiau išskirs mažiau šilumos. Šis būdas tinka ilgesniam pasisėdėjimui vakarais. Didelio laužo kurti nepatariu. Svarbiausia, prieš išvažiuojant iš miško, laužą reikia visiškai užgesinti. Nepalikti nė vieno net ir vos vos rusenančio pagaliuko ar žiežirbos. Išmintingiausia būtų žarijas užgesinti vandeniu ir dar užberti žemėmis. Šiaip tai yra tokia tikro žygeivio taisyklė – palikti nakvynės vietą tokią, kokia ji buvo prieš apsistojant nakvynei. Kad neliktų jokių buvimo pėdsakų…
Gaišti laiko ruošdamas įmantrų valgį, nesiruošiau. Pakako užvirinti tris litrus vandens. Juo kiekvienas užpylėme savo sausų makaronų porciją. Buvo neapsakomai skanu! Karšto vandens užteko dar ir trims kavos puodeliams užsiplikyti. Išvažiavome kaip niekada sotūs ir nė viena pakelės kavinukė tą rytą mūsų žvilgsnio netraukė. Tuo labiau kad priekyje vos už dešimties kilometrų mūsų laukė Ventspilis. Palyginimui reikėtų pasakyti, kad Venspilyje gyventojų tik keliais tūkstančiais daugiau nei Utenoje, nors savo plotu dėl uosto teritorijos jis yra gerokai didesnis. Mums svarbiausia buvo tai, jog per visą miestą tęsėsi puikus dviračių takas. Ir ne tik per miestą. Juo galima buvo numinti iki labai mėgstamos venspiliečių poilsio vietos – Būšniekų ežero, esančio apie dešimt kilometrų nuo miesto centro. Ir, suprantama, – sūrus jūros vanduo latviams pabodęs, nes, galima sakyti, „kur spjausi – ten pataikysi į jūrą“. Nusimaudę gėlame vandenyje, skubėjome toliau. Mūsų šios dienos tikslas buvo – Kolkos ragas.
Nuo Mazribės bažnyčios iki jūros - apie tris kilometrus, tačiau giedrią dieną jos bokštą gali stebėti praplaukiančių pro Irbės sąsiaurį laivų kapitonai.
Su trumpais sustojimais poilsiui po keturių valandų intensyvaus dviračių pedalų mynimo pasiekėme netoli jūros miškuose įsikūrusį nedidelį Mazribės miestelį. Savaime aišku, mūsų pilvai jau vėl smagiai grojo maršą… Miestelio centre esančioje kavinėje skaniai pavalgėme. Prisipažįstu, kad per savo gyvenimą dar nebuvau valgęs tokios skanios sriubos. Vadinosi ji – „solenka“. Ko tik į ją nebuvo pridėta… Be rūkytos kiaulienos bei jautienos kauliukų, galima buvo aptikti įvairiausių žinomų ir nežinomų daržovių. Net citrinos skiltelė plaukiojo… Vis dėlto labiausiai kavinėje mus nustebino paveikslų paroda. Greta puikavosi mums dar neregėta žalia – balta – mėlyna trispalvė. Visiškai nepanaši į latvių. Kavinės šeimininkas papasakojo, jog tai – lyvių vėliava. Lyviai – Latvijos teritorijoje gyvenanti vietinė finougrų tauta, kurios išlikimui šiandien gresia pavojus. Sovietmečiu Baltijos jūros pakrantė su nedideliais lyvių žvejų kaimeliais nuo Mazribės iki Kolkos turėjo ypatingą strateginę reikšmę. Žmonės gyveno vadinamojoje „uždaroje zonoje“, kurioje gyventojų judėjimas buvo griežtai ribojamas dėl slaptų karinių objektų. Stenduose demonstruojamose nuotraukose pastudijavę lyvių istoriją, nepatingėjome apžiūrėti už poros kilometrų ant kalvos iškilusią Mazirbės evangelikų liuteronų bažnyčią. Bažnyčios bokštas didingai stiebėsi į dangų, o jo viršuje, trisdešimt šešių metrų aukštyje, matėsi kryžius. Anksčiau šis kryžius tarnavo laivams, plaukiantiems Irbės sąsiauriu, kaip orientyras (Irbės sąsiauris skiria Estijos Saremos salą nuo Latvijos Kuržemių.) Vietiniai žvejai tikėjo, kad jeigu tą dieną bokštas matomas nuo jūros – tuščiomis be laimikio namo nereikės grįžti.
Mūsų nuotaika puiki, mes pačiame šiauriniame Kuršo pusiasalio taške - Kolkos rage, įsitaisę ant toliausiai į jūrą įsikišusios uolos.
Pasiteiravus kelio Kolkos rago link, šiek tiek nustebome, nes mums buvo paaiškinta, jog iki pat tikslo mus ves lygus asfaltas. Mat prieš kokius penkerius metus bagaslaviškiečiams šiuo keliu jau teko važiuoti. Tada reikėjo kratytis itin banguotu žvyrkeliu. Mazribietis nemelavo… Iš tiesų važiavome nuostabiu – lygiausiu iš visų lygiųjų – asfaltu. Matėsi, jog jis nutiestas šiais metais. Važiavome ir drebėjome. Mintyse prašėme visų šventųjų mūsų pasigailėti ir neatimti iš mūsų tokios puikios kelio dangos. Neatėmė…
Nors mynėme per dvidešimt kilometrų per valandą greičiu, tačiau Kolkos ragą pasiekėme tik vakarop. Tūlas skaitytojas, ko gero, jau senokai nekantrauja sužinoti, į kokį tokį „ragą“ mes taip skubėjome? Kolkos ragas – sausumos kyšulys Latvijoje, šiauriausias Kuržemės taškas. Kolkos ragas – vieta, kur susitinka dvi jūros. Laivybai ši vieta yra labai pavojinga. Apie tai įspėja už šešių kilometrų seklumoje ant dirbtinės salos pastatytas švyturys. Iki jo jūros gylis neviršija dviejų metrų. Toje vietoje, kur susikerta Baltijos jūra ir Rygos įlanka, aiškiai matosi susidaranti kryžminė banga. Labai skiriasi ir vandens paviršius. Iki tol važiavome „tikros“ Baltijos jūros pakrante. Bangos čia buvo aukštos, smarkiai plakėsi į krantą, putojo. O toliau, Kolkos rago dešinėje, tyvuliavo ramūs vandenys. Bangos tyliai plakėsi į krantą lyg didžiuliame ežere. Mus dar Mazribėje perspėjo, jog maudytis prie Kolkos rago labai pavojinga, jog kiekvienais metais bangų susikirtimo vietoje nuskęsta vos ne kelios dešimtys drąsuolių. Bet… juk žmogus tik palietęs karštą geležį savo ranka gali teigti, jog geležis iš tikrųjų karšta. Mes taip pat nusprendėme savo kailiu išbandyti, – nuskęsime ar ne?… Nenuskendome.
Mūsų Rasytei net laukiniai, po aplinkinius miškus lakstantys didžiuliai šunys, gerinasi...
Dar važiuojant Kolkos rago link, retkarčiais sutikdavome po vieną ar po kelis tokius pat keliautojus kaip mes. Tik pedalus jie mynė kažkaip labai jau įsiręžę… Daug jėgų jiems išsiurbdavo priešinis vėjas, kuris čia beveik visada pučia nuo Kolkos. Iš sutiktų dviratininkų akių aiškiai matėsi, jog jie mums vėjo pagalbos labai pavydi. Iš tikrųjų tą dieną vėjas mums labai padėjo, nes visą laiką pūtė tiesiai į nugaras. Nuo Kolkos gyvenvietės maršrutas pasisuko daugiau kaip devyniasdešimt laipsnių į rytus. Labai bijojome, kad vėjas netaptų mūsų priešu. Kadangi šis Latvijos rajonas labai miškingas, todėl ir stabdančios vėjo įtakos beveik nepajutome. Palikę Kolkos gyvenvietę su maloniu nosiai rūkytos žuvies kvapu, nuvažiavę dar apie dvidešimt kilometrų, palapines pasistatėme visai šalia vandens. Aplinkui buvo ramu, nesimatė nė vieno žmogaus. Akyse raibuliavo auksinis nuo besileidžiančių saulės spindulių vanduo. Gal iš tikrųjų, o gal ir iš nuovargio… Svarbiausia, jog mūsų nuotaika buvo puiki, o ir ypatingo kojų skausmo nebejautėme. O gal pripratome. Matyt, ne veltui liaudyje sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta… Tą dieną numynėme apie 120 kilometrų. Nuo teoriškai dar namuose numatytos nakvynės vietos atsilikome vos dvidešimt kilometrų.
Remigijus Bonikatas
