Pastaruoju metu dažnai girdime netylančias kalbas apie finansinio raštingumo svarbą. Apie tai, kad būtina pasijungti į pensijos kaupimo fondus, įdarbinti pinigus juos investuojant ir tokiais būdais užsitikrintume orią senatvę. Vieni tuo intensyviai domisi, ieško įvairiausių investavimo galimybių, pasveria galimus rizikos faktorius ir kaip įmanydami didina asmeninių finansų rezervą. Tačiau nemaža dalis šalies gyventojų mano, kad šie veiksmai yra tik utopija, kuria stengiamasi išvilioti pinigus. Ši dalis žmonių renkasi gyvenimą pasroviui, kaupia uždirbtas kupiūras jiems priimtinais būdais arba kiti, tiesiog, stengiasi išgyventi nuo vieno mėnesio atlyginimo iki kito.
Tokia situacija nekelia jokios nuostabos, nes visi turime nevaržomą laisvę pasirinkimams. Nustebimas dažnai atsiranda tuomet, kai didžioji dauguma nenori kažkam dirbti ir kalba apie nuosavo verslo steigimą, nes anot jų, verslininkai turtingi, jiems pinigai į kišenes įkrenta savaime ir piešiamas laimingo gyvenimo vaizdinys. Tad džiugu, jei pradedantysis verslininkas viską pradeda vykdyti pagal nuoseklų verslo planą, pasveria galimus rizikos faktorius, finansinę būklę, o svarbiausia, jei yra linkęs pagalvoti keliais žingsniais į priekį. Kuriems nėra tekę su tuo susidurti ir viską daro tik vedami noro praturtėti – tenka kristi į gilų finansinį nuosmukį.
Atsižvelgdami į investicijų svarbą, ypatingai, aukštos rizikos investavimo galimybes verslo srityje, nusprendėme pakalbinti įmonės UAB „Ježvitas“, įsikūrusios adresu Plento g. 1, Širvintose, savininką Vytautą Matulį. Sukaupta beveik 30 metų verslo patirtis byloja apie sunkų bei ilgą kelią pripažinimo link.
-Buvau paprastas darbuotojas: vairuotojas, pardavėjas, auto parduotuvės vedėjas, daugiau nei 23 metus dirbau „RAI“ kooperatyve, dabartinis pavadinimas – „Veivera“. Kai tik Lietuvos laisvė atvėrė kelius verslo vystymui, tai mes su žmona patys pirmieji 1992 metais pradėjome Širvintose vystyti prekybą. Pirmasis „kioskas“ buvo prie stoties, o vėliau atidarėme dar kelis skirtingose vietose. Tada prasidėjo ledų prekyba. Pirmieji vežėme ledus iš Lenkijos ir vos atvežus nusidriekdavo pirkėjų eilės. Nusipirkus specialią mašiną, turėjome galimybę prekiauti ledais kituose Lietuvos miestuose. Ganėtinai ilgai žmona tęsė šią ledų prekybą, o aš 1995 metais įsigijau pirmąjį transportą, kuriuo veždavome krovinius iš Klaipėdos į Maskvą. Išleisdavau vairuotoją ir likdavau laukti nežinomybėje. Klausinėji kitų vairuotojų, ar nematė. Tada siunti dar vieną, kad surastų. Buvo tokių situacijų, jog rasdavo išgėrusius, be pinigų. Visa laimė, jog veikdavo šaldytuvai, kuriuose buvo laikoma šaldyta produkcija.
Tada 1998 metais pradėjau vežti iš Lenkijos daugiasluoksnes, su putų polisterenu plokštes. Pirmiausia pradėjome montavimo darbus ir tik po kiek laiko atsirado svarstymai, jog galėtume patys užsiimti plokščių gamyba, kad nereikėtų vežti iš Lenkijos. Tad pradžia reikalavo daug pastangų. Išbandėme įvairiausių rūšių klijus, kol Prancūzijoje atradome tinkamus ir sąveikaujančius su skirtingų medžiagų tekstūromis. Darbams atlikti neturėjome mechanizuotų įrankių – teko dirbti rankomis. Išmaniųjų technologijų ar mobiliųjų telefonų taip pat nebuvo, kas apsunkino reikiamų medžiagų paieškos procesą. Sėdėdavau ištisas paras, apžiūrėdavau kiekvieną detalę, kad tik darbai vyktų kuo sklandžiau, nes Lietuvoje buvome šios produkcijos pradininkai ir neturėjome su kuo pasikonsultuoti, vyko nuolatinės paieškos, klausimų kėlimas, į kuriuos atsakyti buvo sunku, bet įmanoma. 2000 metais vasario 22 d. įkūrėme įmonę. Kodėl įkūrėme, o ne įkūriau? Nuolat tai akcentuoju, nes tai šeimos verslas. Nusipirkome pirmąjį ruloną ir rankiniu būdu pradėjome gamybos darbus. Vienas rulonas skardos svėrė 4 tonas. Tai buvo tiek daug, kol po mažą žingsnį išaugome iki kur kas didesnių kiekių. Šiuo metu produkciją eksportuojame į Baltijos ir Skandinavijos šalis. Džiaugiuosi, jog idėja bei pastangos pasiteisino visokeriopai.
-O kodėl „Ježvitas“? Kokia šio pavadinimo kilmės istorija?
-Labai paprasta istorija. Visų pirma, turėjau Vytauto Matulio įmonę, o vėliau atsirado kolega iš Lenkijos, kuris pasiūlė įkurti daugiasluoksnių plokščių gamybos įmonę. Besivystant procesui, nuvažiavau registruoti įmonės ir turėjau išrinkti jai pavadinimą, kas nėra lengva užduotis, nes ką besiūlai – viskas užimta. Tad sugalvojau iš dviejų vardų. Kadangi kolegos iš Lenkijos vardas Ježy, tai galvojau: Jež ir Vitas, iš dviejų vardų trumpinių, bus puikus pavadinimas, kuris tiko registracijai. Taip gimė įmonės vardas „Ježvitas“. Tačiau nė vienos dienos neturėjome bendros įmonės.
-Paminėjote ne mažai sunkumų, su kuriais teko susidurti moderniųjų technologijų stokos laikotarpyje. O kaip dabar, kuomet išmaniosios technologijos sparčiai vystosi? Su kokiais verslo keblumais tenka susidurti?
-Sakykim, viskas auga: kyla darbo užmokesčiai, medžiagų kainos, maistas, patarnavimai ir pan. O mūsų produkcija, kokia buvo 2005 metais, 2015 ir 2019, tai praktiškai kaina išliko ta pati. Žaliavas, kurios atkeliauja iš Europos, taip pat perkame panašiomis kainomis. Tad tenka išlaikyti balansą ir didžiausia problema – perspektyvių, siekiančių tobulėti darbuotojų paieška. Ateina tokie, kuriems nerūpi savęs reprezentavimas, darbo pobūdis, naujų galimybių pasiūla, nes vienintelis klausimas – koks atlyginimas? Suprantu, kad tai aktualu, bet ne kiekvienas supranta, jog visų pirma reikia prisistatyti, išryškinti stipriąsias asmenybės savybes ir pačiam įsivertinti siekiamą darbo užmokestį.
Kaip tik tokių darbuotojų šiuo metu laukiu į produkcijos operatoriaus pareigas. Man svarbu, kad ateidamas į darbo pokalbį žmogus tvirtai žinotų ko nori. Jei esi būtent toks, tai kviečiu tave prisijungti prie „Ježvito“ komandos. Suteiksime visas, darbui reikalingas žinias, o laikui bėgant, sukaupsi ir patirties bagažą.
Džiaugiuosi ilgamečiais įmonės darbuotojais, sąžiningu bei atsakingu jų darbu. Gamyboje yra tokių, kurie dirba apie 20 metų, kurie turėjo įvairiausių gyvenimo įvykių, bet nuolat grįždavo į savo darbo poziciją. Tad nuolat stengiuosi darbuotojus motyvuoti tarpusavio supratimu, skatinu susiburti poilsio akimirkoms, na, ir, žinoma, darbus įvertinu užmokesčio kėlimu.
-Dažnai tenka matyti jūsų įmonės prekybinį ženklą įvairiuose rėmimo fonduose, girdime jūsų pavardę miesto švenčių rėmėjų sąrašuose. Kaip vertinate pagalbą kitiems?
-Na, ne veltui 2017 metais pelniau nominaciją „Rajono geradaris“. Prašymų sulaukiu labai daug, bet labiausiai atsižvelgiu į Širvintų rajono gyventojų prašymus. Džiaugiuosi kiekviena gauta padėka ir šypsenomis, kurios puošia laimingų žmonių veidus. Įvertinęs situaciją bandau bent kažkiek prisidėti prie vieno ar kito projekto vystymo mūsų rajone.
-Ar tiesa, kad verslininkai patiria daugybe išgyvenimų ir jų pasąmonė dirba 24 valandas per parą?
-Verslas visada yra rizikinga veikla. Kuomet pradėjau visa tai vystyti – nuolat kamavo bemiegės naktys, plūsdavo skambučių lavina ir įvairūs rūpesčiai. Tačiau dabar kur kas lengviau, nes visi darbai yra paskirstyti, už kiekvieną sritį atsakingi tam tikri darbuotojai, kurie sąžiningai rūpinasi darbų procesu. Man skambinama tik kritiniais atvejais, bet tuomet jau suprantu, kad ištiko rimta bėda. Dažniausiai tai būna auto įvykiai, kuomet tenka nuraminti vairuotojus ir padėjus telefono ragelį spręsti problemas. Tad įtampa niekuomet neatslūgsta, nes visos įmonės atsakomybė yra ant mano pečių. Kitiems iš šalies žiūrint atrodo, kad jis viską turi: važinėja geriausia mašina, pinigų neskaičiuoja ir pan. O kokia viso to kaina? Juk niekas ant lėkštutės neatnešė ir nepadėjo. Sėdint didžiuliame kabinete su kavos puodeliu rankose, vargu ar būtų galima praturtėti. To, kuris ateina į darbą, žiūri į laikrodį, kada gi baigsis darbo laikas, diena kur kas paprastesnė. Uždarė darbovietės duris, grįžo į namus ir toliau laukia mėnesio pabaigos, kad gautų darbo užmokestį. O įmonės savininkui reikia pagalvoti ne tik apie save, bet visų pirma apie darbuotojus, apie produktyvesnį verslo vystymą, apie sekančias investicijas, apie problemų sprendimo būdus ir t.t. Dažnai tenka nubusti naktimis nuo minčių pertekliaus galvoje. Aišku, ilgametė patirtis versle išmokė lengviau priimti stresines situacijas, bet viskam reikia laiko, nes tai nuolatinis darbas su savimi. Jei važiuoju atostogauti, tai tam reikia bent dviejų savaičių, kadangi pirmąją savaitę vis dar nepavyksta pilnai atitrūkti nuo darbo įvykių.
-Esate ne tik įmonės UAB „Ježvitas“ savininkas. Jums taip pat priklauso Paširvinčio laidojimo namai. Kaip gimė ši mintis?
-Ši mintis gimė dar paprasčiau. Netyčia susitikau su kaimyne, kuri norėjo parduoti žemės sklypą. Paklausė, gal žinau, kas norėtų pirkti. Grįžęs namo niekaip nepaleidau tos minties, jog pats galiu įsigyti tą žemę. Pasitariau su žentu, kuris taip pat tam pritarė. Kadangi patys gaminame plokštes, iš kurių ir yra pastatyti laidojimo namai, tai procesas vyko dar paprasčiau. Aišku, problemų šiek tiek buvo su tam tikrais leidimais, projektavimais, kolumbariumo įrengimu, bet viskas išsisprendė. Paprastas pavyzdys, kai apgalvoji kelis žingsnius į priekį ir iš vieno verslo išvystai kitą. Pastatui įrengti naudojome tik savo gamybos medžiagas ir tai leido sukurti erdvius, šviesius, atitinkančius visus keliamus reikalavimus laidotuvių namus. Juose darbuojasi administratorė, kuri pilnai pasirūpina laidojimo procedūra nuo finansinių rūpesčių iki pat paskutinio atsisveikinimo su artimuoju. Dažnai tenka susidurti su jaunais žmonėmis, kuriem išgyvena artimųjų netektį. Dauguma nė nežino nuo ko pradėti, o ką kalbėti apie netekties skausmo patiriamas emocijas. Tad tokiais atvejais mūsų darbuotoja tampa ne tik puikia psichologe, bet ir pagalbininke, nes ji gali už jus viskuo pasirūpinti, kol vyks atsisveikinimas su mylimu žmogumi.
-Vytautai, kokiais patarimais pasidalintumėte su pradedančiaisiais verslininkais? Nuo ko pradėti, kaip vystyti bei kaip ilgus metus tai išsaugoti?
-Viskas prasideda nuo geros idėjos ir jos išgryninimo mintyse, o vėliau popieriaus lape. Kitas žingsnis – racionalus loginis mąstymas ir keli žingsniai apgalvoti į priekį, nes visada turi būti variantas B: „O kas, jeigu?“. Be galo svarbus aspektas – finansinis raštingumas ir tvarkingas pajamų paskirstymas, balanso išlaikymas, kad verslui negrėstų bankrotas. Kadangi ši sritis yra itin rizikinga, tai visuomet privaloma kaupti rezervą, kad nekiltų krizinių momentų. O svarbiausia – reikia ilgai ir kantriai išlaukti, kada kažkokią dalį pinigų jau bus galima skirti savo poreikių patenkinimui. Kol galėjau sau leisti įsigyti prabangų automobilį – laukiau virš 20 metų, nes sukaupti kapitalą yra labai sunkus darbas, o jį iššvaistyti paprasta, bet kaip tai padidinti – va čia jau yra sudėtinga.
Kalbino Odeta Bagdžiūnė
