Viešojoje erdvėje vis dar gajus stereotipas, kad mokytojo profesija – viena patogiausių, geriausių ir nuostabiausių. Esą pamokos baigiasi anksti, vasarą laukia beveik du mėnesiai atostogų, todėl nėra ko skųstis. Tačiau toks požiūris dažniausiai susiformuoja tiems, kurie niekada nėra dirbę mokykloje ir nežino, kokia atsakomybė tenka pedagogui per visus mokslo metus. Niekas nesiginčija, kad yra profesijų, kurių fizinis krūvis gerokai didesnis. Per vasaros karščius dirbantis statybininkas ar kelininkas patiria milžinišką fizinę įtampą, kurios negalima lyginti su mokytojo darbu. Tačiau tai nereiškia, kad pedagogo profesija nereikalauja sveikatos. Tik šiuo atveju didžiausias krūvis tenka ne raumenims, o nervų sistemai, emocinei būsenai ir nuolatinei psichologinei įtampai.
Suomijoje atlikta nedarbingumo statistika parodė iškalbingą tendenciją
Mokytojo darbo diena nesibaigia nuskambėjus paskutiniam skambučiui. Pamokų planai, mokinių darbų taisymas, pasiruošimas kitai dienai, bendravimas su tėvais, dokumentų pildymas, įvairūs projektai, kvalifikacijos tobulinimas, susirinkimai, renginiai – visa tai dažnai vyksta jau po oficialių darbo valandų. Prie šių darbų prisideda ir atsakomybė už kiekvieno mokinio saugumą bei ugdymą.
Šiandien mokytojas dažnai tampa atsakingas ne tik už mokymą. Iš jo tikimasi spręsti patyčių problemas, ugdyti pilietiškumą, kovoti su žalingais įpročiais, formuoti vertybes, pastebėti psichologines problemas, užtikrinti emocinę gerovę, bendrauti su socialiniais partneriais ir dar suspėti įgyvendinti nuolat besikeičiančias švietimo reformas. Jeigu klasėje kyla konfliktas – kaltas mokytojas. Jeigu mokinio rezultatai prasti – kaltas mokytojas. Jeigu vaikas nenori mokytis – taip pat dažnai ieškoma pedagogo atsakomybės. Neatsitiktinai vis dažniau kalbama apie emocinį išsekimą. Suomijoje atlikta skirtingų profesijų darbuotojų nedarbingumo statistika parodė labai iškalbingą tendenciją – tarp daugiausiai dėl ligos nedarbingumo dienų turinčių profesijų pirmauja būtent švietimo darbuotojai. Daugiausia serga vaikų padėjėjai, antroje vietoje – mokytojų padėjėjai, trečioje – ikimokyklinio ugdymo pedagogai. Tai vyksta valstybėje, kuri laikoma viena pažangiausių pasaulyje darbo sąlygų ir socialinių garantijų srityje. Ši statistika verčia susimąstyti. Galbūt dalis ligų yra ne priežastis, o ilgalaikio streso pasekmė? Perdegimas, nuolatinė emocinė įtampa, miego sutrikimai, nusilpęs imunitetas dažnai statistikoje neatsispindi kaip atskiros diagnozės. Jie pasireiškia paprasčiausiu nedarbingumo pažymėjimu. Mokykloje dirbantis žmogus privalo kasdien būti susikaupęs, kantrus ir emociškai stabilus, net jeigu pats išgyvena sunkų laikotarpį. Nė vienas mokinys neturi kentėti dėl mokytojo nuovargio ar asmeninių problemų. Todėl daugelis pedagogų į darbą eina net sirgdami. Išgeria vaistų, numuša temperatūrą ir dirba toliau, nes supranta, kad pamokų niekas neatšauks.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
